Juodoji knyga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Juodoji knyga
Pamuk juodoji knyga.jpg
Autorius(ė) Orhan Pamuk
Žanras romanas
Originalus leidimas
Pavadinimas Kara Kitap
Šalis Turkija
Kalba turkų kalba
Išleista 1990
Lietuviškas leidimas
Vertėjas(a) Galina Miškinienė
Leidykla Tyto alba
Išleista 2005
Viršelis Ilona Kukenytė
Puslapių 500
ISBN 9986-16-428-1

„Juodoji knyga“ (turk. Kara Kitap) – 1990 m. Turkijos rašytojo, literatūros Nobelio premijos laureato, Orhano Pamuko parašytas romanas. Knygoje glaudžiai pinasi įvairios idėjos – rytietiškas misticizmas, postmodernus tapatybių konstravimas, ženklų ir simbolių skaitymas, detektyvo elementai, įvairūs Turkijos istorijos motyvai. Visas veiksmas vyksta Stambule – mieste, kupiname paslapčių ir neregimų prasmių.

Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis knygos veikėjas – teisininkas Galipas. Vieną dieną grįžęs namo randa, kad ji paliko žmona Riuja, parašiusi tik trumpą raštelį. Tuo pat dingsta ir Riujos įbrolis, žymus žurnalistas Dželalis Salikas. Galipas leidžiasi į jų paieškas, o ženklais jam tampa Dželalio straipsniai. Galipas taip įsijaučia į tas paieškas, kad ne tik užima Dželalio butą, bet ir juo apsimetinėja, vietoj jo rašo straipsnius.

Knygoje nėra vientisos siužetinės linijos – skyreliai apie Galipo paieškas persipina su Dželalio straipsniais iš laikraščio „Milliyet“, kurie savo ruožtu yra kokios nors istorijos iš paties Dželalio gyvenimo arba iš kokių nors istorinių asmenybių. Be to dar pinamos įvairių Dželalio gerbėjų pasakojamos istorijos.

Idėjos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis kūrinio motyvas – savo tapatybės paieškos, siekis būti „pačiu savimi“. Ryškiausiai tai išreikšta Įpėdinio istorijoje: Jeigu nėra ką pasakoti, vadinasi, žmogus labai priartėjo prie to, kad būtų pats savimi. Tyla reiškia, kad baigėsi visi prisiminimai, knygos, istorijos, atmintis. Tik išgirdęs šią tylą, žmogus gali tapti liudininku to, kaip iš jo paties sielos gelmių iš begalinių ir tamsių jo esybės labirintų kyla balsas, kuris gali paversti žmogų pačiu savimi.

Visi trys knygos veikėjai yra nuolatinėse savęs paieškose, siekyje būti kažkuo kitu: Galipas mėgdžioja Dželalį ir praktiškai su juo susitapatina, Dželalis tuo tarpu savo straipsniuose vis išreiškia norą būti kažkuo kitu (dažnai siejamas su Mehdi), o Riuja yra paslaptinga veikėja, gyvenanti savo fantazijų pasaulyje ir detektyvinėse knygose.

Kitas aspektas – Stambulo ir visos Turkijos identitetas. Visos tautos, nesugebėjusios tapti pačios savimi, pasmerktos vergystei, kilmingieji – paniekai, nacijos – išnykimui ir išmirimui. Knygoje daugelyje vietų pabrėžiami aspektai apie turkų vesternizaciją, Vakarų kultūros mėgdžiojimą taip prarandant savo tapatybę, dažnai kalbama apie užmirštas paslaptis, kurias saugoję Osmanų laikų mistikai. Yra kritiškų užuominų apie Atatiurką.

„Juodojoje knygoje“ taip pat gausu įvairių istorijų ir aspektų apie Rytų misticizmą. Svarbiu motyvu tampa žymaus Turkijos sufijaus ir poeto Rumi gyvenimas, jo santykis su Šemsi Tebrizi. Svarbi rolė tenka hurufizmui – raidžių veiduose paieškai, simbolių skaitymui bei Mahdi atėjimo laukimui. Yra nemaža istorijų apie Osmanų padišachus, daug kur cituojami senovės Turkijos ir islamo pasaulio mistikai, rašytojai. Pati „Juodoji knyga“ neretai vertinama (o ir pačiame kūrinyje apie tai rašoma) kaip Šeicho Galipo „Hüsn ü Aşk“ šiuolaikinė adaptacija.