Juodoji knyga

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kitos reikšmės – Juodoji knyga (reikšmės).

Juodoji knyga

Autorius	Orhan Pamuk
Šalis	Turkija
Žanras	romanas
UDK:	894.35-31
Originalus leidimas
Pavadinimas	Kara Kitap
Šalis	Turkija
Kalba	turkų
Išleista	1990 m.
Pirmasis lietuviškas leidimas
Pavadinimas	Juodoji Knyga
Leidykla	Tyto alba
Serija	Garsiausios XX a. pabaigos knygos
Išleista	2005 m.
Vertėjas	Galina Miškinienė
Formatas	kietais viršeliais
Puslapių	500
ISBN:	9986-16-428-1
ISBN-13:	9789986164289

Juodoji knyga (turk. Kara Kitap) – 1990 m. Turkijos rašytojo, literatūros Nobelio premijos laureato, Orhano Pamuko parašytas romanas. Knygoje glaudžiai pinasi įvairios idėjos – rytietiškas misticizmas, postmodernus tapatybių konstravimas, ženklų ir simbolių skaitymas, detektyvo elementai, įvairūs Turkijos istorijos motyvai. Visas veiksmas vyksta Stambule – mieste, kupiname paslapčių ir neregimų prasmių.

Siužetas

Pagrindinis knygos veikėjas – teisininkas Galipas. Vieną dieną grįžęs namo randa, kad ji paliko žmona Riuja, parašiusi tik trumpą raštelį. Tuo pat dingsta ir Riujos įbrolis, žymus žurnalistas Dželalis Salikas. Galipas leidžiasi į jų paieškas, o ženklais jam tampa Dželalio straipsniai. Galipas taip įsijaučia į tas paieškas, kad ne tik užima Dželalio butą, bet ir juo apsimetinėja, vietoj jo rašo straipsnius.

Knygoje nėra vientisos siužetinės linijos – skyreliai apie Galipo paieškas persipina su Dželalio straipsniais iš laikraščio „Milliyet“, kurie savo ruožtu yra kokios nors istorijos iš paties Dželalio gyvenimo arba iš kokių nors istorinių asmenybių. Be to dar pinamos įvairių Dželalio gerbėjų pasakojamos istorijos.

Idėjos

Pagrindinis kūrinio motyvas – savo tapatybės paieškos, siekis būti „pačiu savimi“. Ryškiausiai tai išreikšta Įpėdinio istorijoje: Jeigu nėra ką pasakoti, vadinasi, žmogus labai priartėjo prie to, kad būtų pats savimi. Tyla reiškia, kad baigėsi visi prisiminimai, knygos, istorijos, atmintis. Tik išgirdęs šią tylą, žmogus gali tapti liudininku to, kaip iš jo paties sielos gelmių iš begalinių ir tamsių jo esybės labirintų kyla balsas, kuris gali paversti žmogų pačiu savimi.

Visi trys knygos veikėjai yra nuolatinėse savęs paieškose, siekyje būti kažkuo kitu: Galipas mėgdžioja Dželalį ir praktiškai su juo susitapatina, Dželalis tuo tarpu savo straipsniuose vis išreiškia norą būti kažkuo kitu (dažnai siejamas su Mehdi), o Riuja yra paslaptinga veikėja, gyvenanti savo fantazijų pasaulyje ir detektyvinėse knygose.

Kitas aspektas – Stambulo ir visos Turkijos identitetas. Visos tautos, nesugebėjusios tapti pačios savimi, pasmerktos vergystei, kilmingieji – paniekai, nacijos – išnykimui ir išmirimui. Knygoje daugelyje vietų pabrėžiami aspektai apie turkų vesternizaciją, Vakarų kultūros mėgdžiojimą taip prarandant savo tapatybę, dažnai kalbama apie užmirštas paslaptis, kurias saugoję Osmanų laikų mistikai. Yra kritiškų užuominų apie Atatiurką.

„Juodojoje knygoje“ taip pat gausu įvairių istorijų ir aspektų apie Rytų misticizmą. Svarbiu motyvu tampa žymaus Turkijos sufijaus ir poeto Rumi gyvenimas, jo santykis su Šemsi Tebrizi. Svarbi rolė tenka hurufizmui – raidžių veiduose paieškai, simbolių skaitymui bei Mahdi atėjimo laukimui. Yra nemaža istorijų apie Osmanų padišachus, daug kur cituojami senovės Turkijos ir islamo pasaulio mistikai, rašytojai. Pati „Juodoji knyga“ neretai vertinama (o ir pačiame kūrinyje apie tai rašoma) kaip Šeicho Galipo „Hüsn ü Aşk“ šiuolaikinė adaptacija.