Juodkalnijos pakrantė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Juodkalnijos pakrantė prie Budvos

Juodkalnijos pakrantė, Primorjė (serb. Црногорско приморје / Crnogorsko primorje) yra istorinis regionas Juodkalnijos Adrijos jūros pakrantėje. Regione populiarus pliažinis turizmas. Yra jūrų uostas Bare, geležinkelio linija Baras-Belgradas, tarptautinis oro uostas Tivate.

Iki Jugoslavijos susikūrimo Juokalnijos pakrantė priklausė ne Juodkalnijos karalystei, o Austrijos-Vengrijos imperijai.

Būdingos karstinės uolėtos pakrantės, čia yra didžiausia ir giliausia Viduržemio jūros baseino įlanka - Kotoro įlanka. Juodkalnijos pakrantė yra gausiausias krituliais Vidružemio jūros regionas. Kalnų vietovėje Crkvicėje yra išmatuotas didžiausias Europoje kritulių kiekis per metus - 4500 mm. Už siauros pakrantės juostos iškylantis Orjeno masyvas ir nacionaliniais laikomi Lovčeno kalnai sudaro palankias klimatines sąlygas specifiniam drėgnam subtropinės augmenijos potipui.

Regionui būdingi dažni žemės drebėjimai, paskutinis didelis 7,3 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas 1979 m. sugriovė daugelio pakrantės miestų senamiesčius.

Padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juodkalnijos pakrantė tęsiasi 200 km tarp Prevlakos pusiasalio Kotoro įlankoje iki Ados salos. Šiaurėje ji pereina į Dalmatijos pakrantę, o piečiau - į Albanijos pakrantę.

Prieš giliąją Adrijos jūros dalį esančiam regionui, skirtingai nuo Dalmatijos, nėra būdingos gausios pakrantės salos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juodkalnijos pakrantė pažymėta geltonai, Juodkalnijos karalystė - raudonai

Viduramžiais regionas buvo Serbijos dalimi. Po Serbijos imperijos žlugimo didžioji dalis pateko Serbijos despotijos valdžion. Crnojevičių Zeta prarado nepriklausomybę, kai 1499 m. buvo prijungta Skutario sandžiako.[1] 1514 m. ši teritorija buvo atskirta nuo Skadaro sandžako ir buvo sukurtas atskiras Juodkalnijos sandžiakas, kurį valdė Skenderbegas Crnojevičius. Jam 1528 m. mirus Juodkalnijos sandžiakas buo prijungtas prie Skadaro sandžako, bet išliko atskiru administraciniu vienetu su tam tikra autonomija.[1] Nuo XV a. pakrantėje savo valdžią išplėtė Venecija (žr. Venecijos Albanija). XVI a. pabaigoje Venecija buvo priversta didelę dalį Juodkalnijos pakrantės užleisti Osmanų imperijai. Šią teritoriją su Baro ir Ulcinio miestais Juodkalnija iš Osmanų imperijos iškovojo ir prisijungė 1876-1878 m. karo metu.

1810 m. vakarinę regiono dalį užėmė Prancūzija. Teritorija buvo priskirta Kotoro subdélégation, kuri įėjo į Ilyrijos provincijas (1811 m.). Po Prancūzijos Didžiosios armijos pralaimėjimo Rusijoje ir naujos antinapoleoniškosios koalicijos sukūrimo 1813 m. prancūzų valdymas Ilyrijoje baigėsi. Į ją įsiveržė austrų kariuomenė, o Juodkalnijos pajėgos puolė nuo kalnų. Visus kilo maištai ir sukilimai prieš silpnas prancūzų įgulas. Trumpam Juodkalnijos pakrantės miestus buvo užėmę juodkalniečiai,[2] tačiau pagal 1815 m. taikos sutartis Juodkalnijos pakrantė atiteko Habsburgų monarchijai, kuri jas pertvarkė į Dalmatijos karalystę.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juodkalnijos pakrantė yra viena šilčiausių Adrijos jūroje, taip pat joje iškrenta gausūs krituliai. Vidutinė metinė temperatūra yra tarp 15,5 ir 16,5 °C.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juodkalnijos pakrantė yra vienas tankiausiai apgyvendintų šalies regionų. Pastaraisiais metais pastebimos ženklios migracijos iš šalies vidaus į pakrantės regioną tendencijos.

Tarp pakrantės gyventojų vyrauja serbai ir juodkalniečiai. Apie Ulcinį gyvena gausi albanų mažuma. Be stambaus jūrų uosto Bare, turinčio didelę reikšmę platesniame regione dėl geležinkelio jungties su Belgradu, uostai į kuriuos gali įplaukti didesni jūrų laivai yra tik Kotoro įlankoje, Tivate, Zelenikoje, Risane.

Gyvenvietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiame regione yra šios savivaldybės:

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Ćorović, Vladimir (1933). Istorija Jugoslavije (Serbian). Beograd: Narodno Delo. Tikrinta 27 April 2011. “Год. 1499. припојена је била Црна Гора скадарском санџакату. Али, год. 1514. одвојио је султан поново и поставио јој за управника, као санџак-бега, потурченог Станишу, односно Скендер-бега Црнојевића.”
  2. М.В. Кожемякин, Е.Ю. Раскина Черногория. Горы в зеркале Адриатики Вече, 2015. ISBN5444477505, 9785444477502