Juodasis dukeris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Cephalophus niger
Cephalophus niger.jpg
Juodasis dukeris (Cephalophus niger)
Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Porakanopiai
(Wikispecies-logo.svg Artiodactyla)
Pobūris: Atrajotojai
(Wikispecies-logo.svg Ruminantia)
Šeima: Dykaraginiai
(Wikispecies-logo.svg Bovidae)
Pošeimis: Dukeriai
(Wikispecies-logo.svg Cephalophinae)
Gentis: Kuoduotieji dukeriai
(Wikispecies-logo.svg Cephalophus)
Rūšis: Juodasis dukeris
(Wikispecies-logo.svg Cephalophus niger)
Binomas
Cephalophus niger
Gray, 1846
Cephalophus Niger Distribution Map.svg
Paplitimo arealas

Juodasis dukeris (lot. Cephalophus niger) – dykaraginių šeimos žinduolis.

Fizinės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir visiems dukeriams būdinga, juodųjų dukerių kojos palyginti trumpos ir nugara šiek tiek lenkta. Patelės dažniausiai yra truputį stambesnės negu patinai, skirtumas ryškiausiai matomas lyginant kūno mases. Suaugusių dukerių kūno masė įprastai būna 15–20 kg, nors tyrimų rezultatuose atsiranda žymių svyravimų. Kūno ilgis (su galva) 80–100 cm, o aukštis per pečius – 50 cm.

Suaugusių juodųjų dukerių kūno matmenys
Šaltinis Masė Kūno ilgis Aukštis per pečius Uodegos ilgis Ragų ilgis
Happold, 1987[2] 9–16 kg 80 cm 51 cm 12 cm -
Kingdon, 2015[3] 16–24 kg 80–100 cm 45–55 cm 7–14 cm -
Walther, 1990[4] 15–20 kg 80–90 cm 45–50 cm 12–14 cm 7,5–17,5 cm ♂
Wilson, 1987[5] 15–20 kg 80–90 cm - 12–14 cm -
Wilson, 2001[6]
(pietinė Gana)
19–23 kg ♂
17–26 kg ♀
~90–101 cm ♂
~88–106 cm ♀
45–48 cm ♂
44–50 cm ♀
9–12 cm ♂
10–14 cm ♀
~8,5 cm ♂
1,8–3,1 cm ♀

Juodųjų dukerių kailis blizgiai juodas arba rudai juodas. Plaukai ant odos yra ilgesni nei daugumos kitų dukerių, švelniai prigludę prie kūno. Papilvė šviesesnė už nugarą, taip pat gali būti rūdžių spalvos lopas tarp priekinių kojų. Uodega trumpa (iki 14 cm ilgio), jos apačia balta.

Galva sąlyginai šviesi su rusvu atspalviu, viršugalvyje aplink ragus yra rausvas plaukų kuokštas. Ausų nugarinė dalis tamsi, tuo tarpu priekinė dengta šviesiai pilkais plaukeliais. J. Kingdonas šnerves apibūdina esant „lyg ištinusias“.[3] Abiem lytims būdingi ragai, tačiau jie, ypač patelių, gali būti užslėpti kuodo.

Vystymasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juodasis dukeris profiliu

Veisimasis vyksta visus metus, tačiau V. Vilsonas Ganoje pastebėjo, kad daugiausia gimimų įvyksta lapkričio–sausio mėnesiais. Patelės susilaukia visada tik vieno palikuonio per vieną nėštumą. V. Vilsono Ganoje užfiksuotos naujagimių masės svyravo nuo 1,65 iki 2,31 kg, tuo tarpu Los Andželo zoologijos sode – nuo 1,42 iki 2,18 kg. Abiem atvejais jokių skirtumų tarp lyčių nebuvo.

Daugiausia duomenų apie juodųjų dukerių reprodukciją surinkta tiriant nelaisvėje gyvenančius šios rūšies atstovus. 126 dienų nėštumo laikotarpis buvo užfiksuotas Gladys Porter zoologijos sode Braunsvilyje, Teksaso valstijoje, tačiau tai yra gana trumpas laikotarpis, palyginus su kitomis rūšimis (pavyzdžiui, rudašonio dukerio – apie 240 d.[7], geltonnugario – apie 210 d.[8]), todėl manoma,[9] kad juodųjų dukerių patelių nėštumas trunka apie 7 mėnesius. Vidutinis intervalas tarp gimimų Los Andželo (LA) zoologijos sode buvo 7,5 mėnesio – dauguma dukerių turi savybę gana greitai vėl pastoti.

Pasak LA zoologijos sode gautų duomenų, per pirmas 8–10 dienų juodųjų dukerių kūno masė padidėja iki 1,65–3,20 kg, o po mėnesio nuo gimimo masė padvigubėja (2,75–4,00 kg). Patinai šiuo metu paprastai yra stambesni nei patelės: 46 dieną vieno patino masė nuo gimimo (1,85 kg) padidėjo iki 5,9 kg. Tačiau vėliau patelės aplenkia patinus: 5,5 mėn. amžiaus vienos patelės kūno masė išaugo iki 15,40 kg (gim. 1,70 kg), o kitos (6 mėn.) – 17,25 kg (gim. 1,80 kg).

LA zoologijos sode juodieji dukeriai atjunkomi per maždaug 95 dienas; zoologijos sodai Ganoje teikia panašius duomenis: 81–108 dienos. Patelės lytinę brandą pasiekia būdamos ne jaunesnės kaip 12 mėnesių amžiaus, o patinai – 12–18 mėnesių amžiaus.[10] Nelaisvėje šie dukeriai gyvena iki 14 metų.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juodųjų dukerių paplitimo arealas driekiasi Vakarų Afrikos pietine pakrante nuo Gvinėjos pietvakarinės dalies į rytus iki Nigerio upės. Užimamas plotas apytiksliai lygus 206 000 km². Patvirtintų žinių apie šių dukerių buvimą Benine ir Burkina Fase bei pasirodymo ženklų kairiajame Nigerio krante nėra.[1]

Juodieji dukeriai dažniausiai sutinkami atogrąžų miškų žemumose, taip pat teritorijose, kur vyksta antrinė bendrijų kaita, pavyzdžiui, ataugančiuose miškuose, apleistuose dirbamuosiuose laukuose, brūzgynuose. Pavieniai individai pastebėti upių pakrantėse, izoliuotuose miškų lopinėliuose ir pusiau lapuočiuose miškuose (paplitimo arealo pakraščiuose).

Juodųjų dukerių populiacijos santykinė gausa ir dydžio kaita[11]
Valstybė Saugomose teritorijose Kitose teritorijose Viso:
Gausa Kaita Gausa Kaita Gausa Kaita
Gvinėja Y ? N M N M
Siera Leonė Y M Y S/M Y M
Liberija P ? P ? P ?
Dramblio kaulo krantas P/N S/M Y M P/N M
Gana P S P/N S/M P/N S/M
Togas X ? R M R M
Nigerija X ? R M R M
P – paplitę (angl. common) > N – nepaplitę (angl. uncommon) > R – reti > Y – tikrai yra, bet gausa nežinoma > X – nėra
S – pop. dydis stabilus M – pop. dydis mažėjantis ? – nežinoma

Juodųjų dukerių tankis ties centrine paplitimo arealo dalimi sieka 2 individus km², o kitur – maždaug 0,2 individo km². Atsižvelgiant į užimamą plotą ir tankį, spėjama, kad šios rūšies dukerių laisvėje yra apie 100 000. Populiacijos dydis šiuo metu mažėja.[11]

Gyvenimo būdas ir mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juodieji dukeriai San Diego zoologijos sode

Juodieji dukeriai dažniausiai sutinkami vieni, poros pastebimos retai (~14 % stebėjimų). Jos gali susidėti iš suaugusių patino ir patelės arba iš patelės ir jos palikuonio. Itin retais atvejais galima sutikti ir visus tris vienoje vietoje. Stebėjimai ir tankis paplitimo plote rodo, kad šie dukeriai yra teritoriniai gyvūnai.

D. Hapoldas[2] juoduosius dukerius apibūdina kaip naktinius (angl. nocturnal) gyvūnus, o J. Kingdonas[3], R. East[11] ir H. Newing[12] – kaip dieninius (aktyviai praleidžiančius du kartus ilgesnį laiko tarpą dieną, nei naktį, angl. diurnal). Stebėdama Monrovijos zoologijos parke esančius penkis dukerius, H. Newing aptiko, kad jie aktyviai praleido 64 % šviesaus paros meto (6:30–18:00) ir 24 % tamsaus (18:30–6:00). Tuo tarpu V. Vilsonas, Ganoje stebėjęs laisvėje gyvenančius juoduosius dukerius, teigia, kad jie yra aktyviausi esant prieblandai ryte ir vakare (angl. crepuscular), tuo metu ieško maisto, o vidudienį, kai oro temperatūra pakyla, ir naktį guli tankiuose krūmynuose.

Nukritę vaisiai ir gėlės, lapai, ūgliai, šaknys, grybai ir žoliniai augalai sudaro juodųjų dukerių racioną. Ši rūšis laikoma priklausoma nuo visus metus užderančių įvairių vaisių taip pat kaip ir kiti didieji dukeriai.[3] Daugiau lapų suvartojama drėgnuoju sezonu nei sausuoju. Tiriant juodųjų dukerių skrandžio turinį, buvo užfiksuotos 33 skirtingos vaisių rūšys; vidutiniškai 2,5–3 rūšių vaisiai būna suvartoti per vieną maisto paieškos laikotarpį (angl. foraging bout). Tarp dažniausiai pasitaikančių vaisių rūšių yra Alchornea cordifolia, Ficus capensis, alyvpalmių sėklos, avokadai, tikrojo kakavmedžio sėklos. Valgomojo manijoko lapai ir šakniagumbiai taip pat yra dažnai ėdami šių dukerių: jie buvo pastebėti bekasantys šakniagumbius kanopomis. Kultivarų gausa mityboje (aptikta 62 % V. Vilsono iširtuose skrandžiuose, o trečdalyje jų kultivarai sudaro didžiąją dalį turinio) rodo, kad juodieji dukeriai reguliariai ieško maisto kultivuotose vietovėse. Tai rodo, kad šie dukeriai gali išgyventi, kai yra naikinamos jų natūralios buveinės – miškai.

Grėsmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietiniai gyventojai juoduosius dukerius medžioja maistui bei dėl odos. Šie dukeriai taip pat yra leopardų, vanagų, Afrikos auksinių kačių, vilpišių, servalų, viverinių, pelėdinių paukščių, krokodilų, varanų, smauglinių grobis.[13]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Cephalophus niger svetainėje ultimateungulate.com

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 „IUCN Red List – Cephalophus niger“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d. 
  2. 2,0 2,1 Happold, David C. D. (1987). The Mammals of Nigeria. Clarendon Press, Oksfordas. ISBN 0-19-857565-3.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 Kingdon, Jonathan (2015). The Kingdon Field Guide to African Mammals, antrasis elektroninis leidimas, Bloomsbury Publishing Plc, Londonas, 543. ISBN 978-1-4729-2135-2.
  4. Walther, F. R. (1990). „Duikers and Dwarf Antelopes“. In Parker, S. P. Grzimek's Encyclopedia of Mammals (5 t.). McGraw-Hill, Niujorkas.
  5. Wilson, Vivian J. (1987). Action plan for duiker conservation. IUCN/SSC Antelope Specialist Group ir Chipangali Wildlife Trust.
  6. Wilson, Vivian J. (2001). Duikers of Africa: Masters of the African forest floor. Zimbi Books, PAR. ISBN 9780620337731.
  7. „Cephalophus rufilatus: Reproduction“. ultimateungulate.com. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d. 
  8. „Cephalophus silvicultor“. ultimateungulate.com. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d. 
  9. „Cephalophus niger: Quick Facts“. ultimateungulate.com. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d. „Gestation period: Probably 7 months.“ 
  10. „Black duiker: Reproduction“. animaldiversity.org. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 13 d.. 
  11. 11,0 11,1 11,2 East, Rod (1999). African Antelope Database 1998 (PDF), IUCN/SSC Antelope Specialist Group. IUCN, Glandas, Šveicarija ir Kembridžas, JK, 329–330. ISBN 2-8317-0477-4.
  12. Newing, Helen (2001). “Bushmeat hunting and management: implications of duiker ecology and interspecific competition”, Biodiversity and Conservation (10 t., Nr. 1). Kluwer Academic Publishers, 99–108. ISSN 1572-9710.
  13. „Black duiker: Known Predators“. animaldiversity.org. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d.