Juodųjų žirgų tango

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Juodųjų žirgų tango
Chess zhor 26.svg
Chess zver 26.svg
a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
Chess zver 26.svg
Chess zhor 26.svg
Ėjimai 1. d4 Žf6 2. c4 Žc6
ECO A50
Sukurta Frydrichas Zemišas prieš Karlosą Torė, Baden-Badenas, 1925
Motininis debiutas Indiškoji gynyba

Juodųjų žirgų tango, dar žinoma kaip meksikietiškoji gynyba arba Kevico-Trajkovičiaus gynybašachmatų debiutas , kurio ėjimai:

1. d4 Žf6
2. c4 Žc6

Meksikos didmeistris Karlosas Torė jį populiarino 1920-aisiais. Pirmoji žinoma partija buvo Zemišas-Torė 1925-aisiais[1]. Vėliau ją žaidė amerikiečių meistras Aleksandras Kevicas, o dar vėliau – jugoslavas Michailas Trajkovičius[2][3] ir TSRS didmeistris Anatolijus Lutikovas[4][5][6][7]. Dar vėliau tarptautinis meistras Georgijus Orlovas išleido knygas apie šį debiutą 1992-aisiais 1998-aisiais. Orlovas pirmojoje knygoje pavadino šį debiutą „juodųjų žirgų tango“, apibūdinant pirmuosius du juodųjų ėjimus ir vėliau paprastai vykstančius žirgo išvijimus. Nuo 1992-ųjų keletas didmeistrių kartais panaudodavo šį debiutą, pvz., Viorelis Bologanas, Džoelas Bendžaminas, Laris Kristiansenas ir Aleksas Jermolinskis, tačiau jis vis tiek laikomas retu, nes užblokuoja c pėstininką, pastato žirgą į nepatogią padėtį ir atsiliekia nuo baltųjų kovoje dėl centro.

Tęsiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

3. Žf3[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

3. Žf3 yra populiariausias baltųjų tęsinys, užkertantis kelią ėjimui 3...e5[8]. Juodieji paprastai atsako 3...e6, nors 3...d6 irgi galimas[8][9]. Po 3...e6, baltieji gali tęsti 4. Žc3 Rb4 (pervedant į Nimcovičiaus gynybą); 4. a3, po ko juodieji tęsia 4...d5 arba 4...d6, ruošiant 5...e5 arba 5...g6; arba 4.g3, juodiesiems tęsiant 4...d5, pereinant į kataloniškąjį debiutą arba 4...Rb4+, rekomenduojamą Orlovo.

3. Žc3[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ėjimas 3. Žc3 ya antras pagal populiarumą. Po 3...e5, įdomi galimybė yra 4. Žf3. Po šio ėjimo Ričardas Paliseris rekomenduoja 4...e4!? , o Orlovas – 4...ed 5. Žxd4 Rb4 . Tačiau pagrindinis tęsinys yra 4. d5 Že7 , ir dabar galima žaisti 5. Žf3 Žg6 arba pereiti į senąją indiškąją gynybą su 5. Žf3 d6 6. e4 g6 7. Re2 Rg7 8. 0-0 0-0. Retesnis ėjimas yra 3...e6, leidžiant baltiesiems žaisti 4. e4 (ėjimai 4. d5, 4. Rg5 , 4. a3, 4. f3 ir 4. Žf3 taip pat galimi), po ko seka centro pralaužimas 4...d5. Baltųjų pagrindiniai tęsiniai yra 5. e5 , 5. ed , 5. cd ir 5. Rg5 .

3.d5[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ambicingas ėjimas 3. d5 yra žaistinas, bet retas. Po 3...Že5 4.e4 (kviečiant 4...Žxe4?? 5. Vd4 , po ko laimimas žirgas) juodieji renkasi iš 4...e6 ir 4...Žg6 . Po 4...e6 galima žaisti 5. f4 Žg6 6. Rd3 ed .

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ,„Fridrich Sämisch vs Carlos Torre-Repeto, Baden-Baden 1925“. Chessgames.com. Nuoroda tikrinta 2009-03-06. 
  2. Palliser, p. 10.
  3. Walter Korn, Modern Chess Openings (9th ed. 1957), Pitman, p. 234 (citing a 1952 game by Trajkovic).
  4. Walter Korn, Modern Chess Openings (12th ed. 1982), David McKay, p. 310. ISBN 0-679-13500-6.
  5. Czerniak-Lutikov, IBM B 1968. Chessgames.com. Retrieved on 2009-03-06.
  6. Trapl-Lutikov, Warsaw Armies Championship 1969. Chessgames.com. Retrieved on 2009-03-06.
  7. Uhlmann-Lutikov, Sarajevo 1969. Chessgames.com. Retrieved on 2009-03-06.
  8. 8,0 8,1 Palliser, p. 82.
  9. Orlov 1998, pp. 53-54.