Julius Pagojus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Julius Pagojus
Gimė 1987 m. gruodžio 13 d. (36 metai)
Klaipėda
Tėvas Evaldas Augustinas Pagojus
Motina Vida Pagojienė
Veikla teisininkas, politikas
Partija LSDP
Alma mater 2011 m. Vilniaus universitetas

Julius Pagojus (g. 1987 m. gruodžio 13 d. Klaipėdoje) - teisininkas, lobistas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2006 m. baigė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją. 2011 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, įgijo teisės magistro laipsnį. 2012 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, įgijo ekonomikos bakalauro laipsnį.

2012-2014 m. dirbo teisingumo ministro patarėju, nuo 2014 m. LR teisingumo viceministras, jauniausias viceministras nepriklausomos Lietuvos istorijoje. 2016 m. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius.

Lietuvos socialdemokratų partijos tarybos narys. Anksčiau vadovavo Klaipėdos jaunimo organizacijų asociacijai „Apskritasis stalas“, Vilniaus jaunimo organizacijų sąjungai „Apskritasis stalas“, Vilniaus jaunimo reikalų tarybai. Buvo Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos kontrolės komisijos pirmininkas, valdybos narys, Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūros valdybos narys, Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos biuro vadovas.

Nuo 2018 m. užsiima lobistine veikla. Yra įmonės „MB Conversio“ vadovas, taip pat Deloitte Legal Baltics vyriausiasis veiklos vadovas, advokatas.

Kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Pagojus administracine atsakomybe baustas 4 kartus: 2011 m. už tai, kad vairuodamas kalbėjo mobiliuoju telefonu; 2013 m. už leistino važiavimo greičio viršijimą beveik 40 km/h; 2014 m. už leistino važiavimo greičio viršijimą beveik 30 km/h; 2015 m. vairavo neblaivus ir metams neteko vairavimo teisių. Šis faktas nebuvo viešinamas iki J. Pagojaus kandidatavimo į teisingumo ministrus 2016 m. lapkričio mėn.[1][2] 2016 m. lapkričio 29 d. prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu paskirtas Sauliaus Skvernelio Vyriausybės teisingumo ministru.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]