Julius Gruževskis
| Julius Gruževskis | |
|---|---|
| Gruževskiai | |
| |
| Herbas "Lubicz" | |
| Gimė | 1808 m. vasario 8 d. Durbe |
| Mirė | 1865 m. lapkričio 3 d. (57 metai) Paryžius |
| Tėvas | Jokūbas Gruževskis |
| Veikla | Lietuvos 1831 m. sukilimo veikėjas. |
Julius Gruževskis (lenk. Juliusz Grużewski, 1808 m. vasario 8 d. Durbe – 1865 m. lapkričio 3 d. Paryžius) – Lietuvos 1831 m. sukilimo veikėjas, majoras.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kilęs iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos bajorų Gruževskių giminės. Tėvas Jokūbas Gruževskis. Vykstant 1830-1831 m. sukilimui Lenkijoje, o Vilniuje sudarytam Vyriausiajam sukilimo komitetui delsiant pradėti kovą, Raseinių apskrities slapto sukilėlių komiteto dvylika narių, tarp jų Julius Gruževskis, Benediktas Kalinauskas iš Baltmiškio, Juozapas Rimkevičius, Ignas ir Zenonas Stanevičiai kovo 17 d. susirinkę Tytuvėnuose pas sukilėlių komiteto narį Adolfą Pšečiševskį, nutarė sukilimą pradėti rekrūtų pristatymo į Raseinius dieną – kovo 26-ąją ir parašė sukilimo aktą. Kelmės dvaro savininkas Julius Gruževskis vienas pirmųjų Žemaitijoje pradėjo organizuoti sukilėlių dalinius. Jis savo lėšomis sudarė Pirmąjį ulonų pulką, kurio sudėtyje buvo 400 dalgininkų, 100 šaulių ir 50 raitelių.[1]
Jo būriui 1831 m. kovo 26 d. rytą užėmus Raseinius ir sudarius Raseinių apskrities laikinąją valdžią sukilimas prasidėjo visoje Lietuvoje. Julius Gruževskis organizavo partizaninį karą. Jo vadovaujami sukilėliai dengė A. Gelgaudo kariuomenę, kuri traukėsi į Prūsiją. Sukilimui pralaimėjus emigravo į Prancūziją, vėliau gyveno Šveicarijoje, Ženevoje įkūrė laikrodžių gamybos įmonę. Per 1863 m. sukilimą dalyvavo emigrantų politinėje veikloje.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Vaclovas Rimkus. 1831 m. sukilimo vadai Žemaitijoje. Žemaitijos vyriausybė. ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ. 2001 m. Nr.1
- ↑ Feliksas Sliesoriūnas. Julius Gruževskis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 237 psl.