Julia Cagé
 |
Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Kviečiame prisidėti prie Vikipedijos. Peržiūrėkite straipsnio struktūrą, formatavimą, išnašų naudojimą, enciklopedinį stilių ir t. t. |
.jpg)
Julia Cagé (g. 1984 m. vasario 17 d. Mecoje, Mozelyje) – Prancūzijos ekonomistė, dėstytoja ir mokslininkė. Ji yra nuolatinė ekonomikos profesorė Paryžiaus Politikos mokslų institute (Sciences Po), kur specializuojasi politinėje ekonomikoje ir ekonomikos istorijoje[1]. Viešojoje erdvėje žinoma kaip kairiųjų pažiūrų ekonomistė, daugiausia tirianti žiniasklaidos ekonomiką ir demokratijos finansavimo modelius[2].
2023 m. Julia Cagé pelnė Prancūzijos geriausios jaunos ekonomistės apdovanojimą, o 2025 m. buvo įvertinta Yrjö Jahnsson ekonomikos premija, skiriama už reikšmingą indėlį į Europos ekonomikos mokslą.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]„Demokratijos kaina“ (Le Prix de la démocratie)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Knygoje, išleistoje 2018 m. rugsėjį, Julia Cagé nagrinėja demokratijos išsekimą ir privačių interesų įtaką politinės veiklos finansavimui. Autorė analizuoja, kaip finansų skaidrumo stoka ir dideli rėmėjai gali silpninti demokratinius procesus[3]. Ši knyga 2019 m. pelnė Anticor organizacijos prizą už indėlį į antikorupcijos kovą[4].
„Išgelbėti žiniasklaidą“ (Sauver les médias)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2015 m. pasirodžiusiame veikale Cagé siūlo naują žiniasklaidos valdymo modelį – nepelno siekiančią žiniasklaidos bendrovę (pranc. société de média à but non lucratif arba fondaction). Ji argumentuoja, kad toks modelis leistų demokratizuoti sprendimų priėmimą, sustiprintų žurnalistų ir skaitytojų vaidmenį bei sumažintų didžiųjų akcininkų dominavimą.
Pagal šį modelį:
- skaitytojai, žurnalistai ir maži rėmėjai gautų didesnę balsų galią,
- dideli investuotojai turėtų ribotas balsavimo teises,
- žiniasklaida galėtų naudotis mokesčių lengvatomis kaip ne pelno organizacijos.
Publicistas Éric Fottorino kritikuoja modelį teigdamas, kad tai sunkiai pritaikoma didelio masto žiniasklaidai, kuri negali išsiversti be stambių kapitalo investicijų[5].
Knyga remiasi plačia spaudos istorijos ir valdymo modelių analize Europoje ir JAV nuo XX a. pradžios bei ankstesniais Cagé tyrimais apie konkurencijos poveikį regioninei žiniasklaidai.
„Informacija – viešoji gėrybė“ (L'information est un bien public)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2021 m. kartu su Benoît Huet parašytas veikalas skirtas žiniasklaidos finansavimui, nuosavybės struktūroms ir valdymo modeliams. Autorė siūlo „informacijos demokratizavimo įstatymą“, kuris suteiktų darbuotojams didesnę įtaką žiniasklaidos organų valdyme ir nustatytų naujas taisykles investuotojams[6].
Didelė dalis knygos įkvėpta laikraščio „Libération“ perėjimo į ne pelno organizacijos struktūrą 2020 m[6].
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Asmeninis puslapis : https://juliacage.com/fr/ [žiūrėta 2025-11-11]
- ↑ "Le contrôle du pluralisme dans les médias, un casse-tête" , strategies.fr, 2024 m. vasario 14 d. [žiūrėta 2025-11-11]
- ↑ Aude Carasco, Julia Cagé : "Le jeu démocratique est capturé par les intérêts privés", Bayard Presse, 2018 m. spalio 28 d. [žiūrėta 2025-11-11]
- ↑ Sylvain Morvan, "Julia Cagé : « Les donateurs bénéficient davantage de l’écoute des candidats » ", www.mediacites.fr, 2019 m. liepos 16 d. [žiūrėta 2025-11-11]
- ↑ "Faut-il réinventer les médias ?", Les matins de France Culture, 2015 m. vasario 5 d. [žiūrėta 2025-11-11]
- 1 2 Jérôme Lefilliâtre, "D'actualité", Libération, 2021 m. vasario 19 d. [žiūrėta 2025-11-11]