Jukonas (upė)
| Jukonas | |
|---|---|
 | |
| Ilgis | 3 700 km |
| Baseino plotas | 832 700 km² |
| Vidutinis debitas | 6 430 m³/s |
| Ištakos | Atlino ežeras ir Tagišo ežeras |
| Žiotys | Beringo jūra |
| Šalys | Kanada, JAV |
 Vikiteka |
JukonasVikiteka |
Jukonas (pranc. Fleuve Yukon, angl. Yukon River) – viena ilgiausių Šiaurės Amerikos upių; teka Kanados (Britų Kolumbija ir Jukonas) bei JAV (Aliaska) teritorijomis. Jukonas vietinių kalba reiškiantis didžioji upė.
Prasideda Šiaurės Amerikos Kordiljerose, greta telkšančiuose Atlino ir Tagišo ežeruose. Teka daugiausia šiaurės vakarų, pietvakarių kryptimis. Aukštupyje giliu slėniu kerta Jukono plynaukštę. Toliau teka plačiu, pelkėtu tarpukalnių slėniu. Įteka į Beringo jūros Nortono įlanką.[1]
Svarbiausi intakai: Teslinas, Pelis, Klondaikas, Porkjupainas, Čandalaras, Tanana, Novitna, Kojukukas.
Poplūdis būna vasaros metu. Užšąla spalio-lapkričio mėnesiais, atitirpsta balandžio pabaigoje ar gegužę. Jūros potvynių įtaka jaučiama 160 km nuo žiočių ruože. Upė laivuojama nuo gegužės iki rugsėjo 3200 km nuo žiočių ruože (iki Vaithorso slenksčių). Didžiausias miestas prie Jukono yra Vaithorsas (Kanadoje). Yra ir kitų negausių gyvenviečių prie upės.[2]
1896 m. prie Jukono ir jo intako Klondaiko radus aukso, kilo aukso karštligė, upė bei jos intakas Pelis tuo metu buvo svarbi susisiekimo priemonė.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Jukonas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 512 psl.