Josifas Augustas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Josifas Augustas
Vengrijos regentas
Joseph August of Austria (1872-1962) in 1917.jpg
Gimė 1872 m. rugpjūčio 9 d.
Alčutas, Vengrija
Mirė 1962 m. liepos 6 d. (89 metai)
Rainas, Bavarija
Sutuoktinis (-ė) Princesė Augustė Marija
Vengrijos regentas
Ėjo pareigas 1919 m. rugpjūčio 7 d. – 1919 m. rugpjūčio 23 d.
Ankstesnis Gyula Peidl
Vėlesnis Istvanas Frydrichas
Žymūs apdovanojimai
Juodojo erelio ordinas
Commons-logo.svg Vikiteka Josifas AugustasVikiteka

Erchercogas Josifas Augustas Viktoras Klemensas Marija, Vengrijos ir Bohemijos princas, (1872 m. rugpjūčio 9 d. – 1962 m. liepos 6 d.) trumpą laiką buvo Vengrijos valdovas. Jis priklausė Habsburgų-Lotaringų šeimai, buvo vyriausiasis Erchercogo Josifo Karlo (18331905) sūnus. Josifo Augusto senelis buvo palatinas Josifas (17761847), Vengrijos palatinas ir jaunesnysis imperatoriaus Leopoldo II sūnus.

„Erchercogas Josifas“, 76,02 karato bespalvis deimantas su nepriekaištingai matoma vidaus struktūra, yra pavadintas Erchercogo garbei, nes oficialiuose įrašuose teigiama, kad deimantas buvo jo nuosavybė.[1]

Ankstyvasis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

erchercogas su žmona

Jis gimė Alčute, Vengrijoje. 1893 m. lapkričio 15 d. Miunchene jis vedė Bavarijos princesę Augustę Mariją (18751964).

Nuo 1893 m. jis tapo imperatoriaus Pranciškaus Juozapo „teisėtu vaikaičiu“. Josifo žmonos mama Gizela buvo vyriausia gyva imperatoriaus Pranciškaus Juozapo ir imperatorienės Elžbietos Vitelbach dukra. Visi jaunos poros vaikai gimė, kol imperatorius Pranciškus Juozapas dar buvo gyvas. Jų šeši vaikai:

Josifas savo, kaip karininko, karjerą pradėjo 1890 m., kai jam buvo pavesta būti 1-ojo pėstininkų pulko leitenantu. Netrukus jis buvo paaukštintas į oberleitenantus ir 1893 m. buvo perkeltas į 72-ąjį pėstininkų pulką. 1894 m. jis buvo perkeltas į 6-ąjį Dragūnų pulką, o vėliau paties kaizerio paaukštintas į majorus ir perkeltas į 1-ąjį Husarų Honvedo pulką. Jis pradėjo vadovauti šiam pulkui 1904 m., o vėliau, 1908 m., pradėjo vadovauti 79-ajai Honvedo brigadai. 1911 m. pradėjo vadovauti 31-ajai pėstininkų divizijai Budapešte.

Pirmasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augustas iki Pirmojo pasaulinio karo jau buvo gavęs daugybę karinių apdovanojimų. Į jo apdovanojimų sąrašą įėjo Bronzinis medalis už karinius nuopelnus, Juodojo Erelio ordinas, 1-os klasės Raudonojo Erelio ordinas, Didysis Viktorijos ordino kryžius, Didysis Karlo III ordino kryžius bei Didysis Bulgarijos ordino kryžius.

1914 m. jis kartu su savo pajėgomis kovėsi Galicijoje bei Karpatų kalnuose. Po to, kai Italija įsitraukė į karą, jis buvo perkeltas prie Karintijos sienos kautis su Isonzo armija. Augustas pasiliko šiame fronte iki pat Devintojo Isonzo upės mūšio 1916 m.; šio laikotarpio metu jis vėl gavo daugybę karinių apdovanojimų. Augustą labai mėgo jo kariai, ypatingai tie, kurie buvo vengrų tautybės.

1916 m. lapkritį jam buvo patikėta vadovauti Heresfrontui ir kovoti prieš rusų bei rumunų pajėgas. 1918 m. sausį jis buvo paskirtas 6-osios armijos vadu, o liepą pradėjo vadovauti 10-ajai bei 11-ajai armijoms. Galiausiai jam buvo paskirta vadovauti Heresgrupei Balkanuose. 1918 m. spalio 24 d. jis tapo paskutiniu Austrijos-Vengrijos feldmaršalu, nes kaizeris norėjo nuraminti vengrų nacionalistus.

Pokaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1918 m. spalio 27 d. imperatorius Karolis I Augustui skyrė Vengrijos „Homo Regius“ titulą, bet Augustas paprašė atleisti jį nuo ištikimybės priesaikos kaizeriui. Tuomet jis pradėjo derybas ir paskyrė grafą Janosą Hadiką sukurti naują nacionalinę vyriausybę. Tačiau 1918 m. spalio 31 d. prasidėjusi Chrizantemų revoliucija atbaidė jį nuo šių planų. Lapkritį buvo paskelbta socialistinė Vengrijos demokratinė respublika, bet po kelių mėnesių ją pakeitė komunistinė Vengrijos sovietinė respublika. Populiarusis Augustas išgyveno nenukentėjęs ir tapo valstybės regentu. Kadangi Sąjungininkų pajėgos nesutiko pripažinti Erchercogo Josifo kaip Vengrijos valdovo, jis buvo priverstas atsistatydinti 1919 m. rugpjūčio 23 d.[2] 1920 m. Erchercogas tapo pirmuoju Vitezo ordino riteriu. Vėliau jis tapo Vengrijos gamtos mokslų akademijos garbės nariu ir buvo jos prezidentu 19361944 m. 1944 m. iš Vengrijos jis pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas, bet vėliau grįžo į Vokietiją. Jis mirė 1962 m. Raine.

Jo vyriausiasis sūnus Josifas Pranciškus mirė anksčiau už jį patį, 1957 m.

Taigi Josifo Augusto pagrindiniu įpėdiniu tapo jo vyriausiasis vaikaitis Erchercogas Josifas Arpadas, gimęs 1933 m. Josifas Arpadas yra vedęs princesę Mariją, su kuria susilaukė vaikų, kol Josifas Augustas dar buvo gyvas. Jo vyriausiasis sūnus yra Erchercogas Josifas Karlas, gimęs 1960 m.

Josifo Augusto vaikaitė Ilona, gimusi 1927 m., ištekėjo už Džordžo Aleksandro, Meklenburgo kunigaikščio.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. "'Perfect' Archduke Joseph diamond sells for $21m", 2012-11-13. Nuoroda tikrinta 2012-11-17.
  2. „Die amtliche Meldung über den Rücktritt“ (vokiečių). Neue Freie Presse, Morgenblatt. 1919-08-24. p. 2.