José Gregorio Hernández

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Chosė Gregorijus Ernandesas
Pintura Dr José Gregorio Hernández2.jpg
Visas vardas: José Gregorio Hernández Cisneros
Gimė: 1864 m. spalio 26 d.
Isnotu, Venesuela
Mirė: 1919 m. birželio 29 d. (54 metai)
Karakasas, Venesuela
Tautybė: venesuelietis
Tėvai: Benigno María Hernández Manzaneda
Josefa Antonia Cisneros Mansilla
Religija: katalikybė
Šventasis
Paskelbtas palaimintuoju: 1986 m.
Šventė: birželio 29 d.
Globoja: sergančiuosius
Veikla: medicinos profesorius, gydytojas, dvasiškis
Sritis: bakteriologija, histologija, patologija
Išsilavinimas: medicinos mokslų daktaras
Alma mater: Venesuelos centrinis universitetas
Žinomas už: už užkrečiamųjų ligų tyrimus, medicinos plėtrą
Commons-logo.svg Vikiteka: José Gregorio HernándezVikiteka

Chosė Gregorijus Ernandesas (José Gregorio Hernández; 1864 m. spalio 26 d. – 1919 m. birželio 29 d.) – Venesuelos gydytojas, profesorius, katalikų palaimintasis.

Gimė Isnotu gyvenvietėje, Truchiljo valstijoje, iš Kolumbijos ir Kanarų kilusių tėvų šeimoje. Pradžioje norėjo studijuoti teisę, bet tėvo paragintas pasirinko mediciną. 1888 m. Karakase, Venesuelos centriniame universitete užbaigė medicinos daktaro studijas. Po to šalies vyriausybė suteikė galimybę Ernandesui tobulintis Europoje – jis išvyko į Paryžių, vėliau į Berlyną, kur gilino savo žinias bakteriologijos, patologijos, mikrobiologijos, histologijos, taip pat filologijos srityse.

Grįžęs 1891 m. Chosė Ernandesas paskirtas Chosė Marija Vargaso ligoninės vyriausiuoju gydytoju, dėstė mediciną universitete (dėstė histologiją, bakteriologiją, patologiją). Įsteigė fiziologijos eksperimentų laboratoriją, pirmasis Venesueloje pradėjo naudoti mikroskopą. 1909 m. tapo patologijos katedros profesoriumi, 1911 m. įkūrė bakteriologijos katedrą (pirmąją visoje Amerikoje).

Nors Ernandesas intensyviai dirbo medicinos srityje ir buvo joje nemažai pasiekęs, tačiau jį sudomino dvasinis gyvenimas – 19081909 m. buvo įstojęs į karteziečių vienuolyną, siekė tapti kunigu, 1909 m. išvyko į Romą, kur studijavo teologiją. Tačiau gyvendamas Romoje susirgo, grįžo į Venesuelą ir vėl tęsė veiklą medicinos moksluose. Ernandesas be medicinos ir teologijos taip pat išmanė filosofiją, literatūrą, muziką, kalbėjo ispanų, anglų, prancūzų, lotynų, vokiečių, italų, portugalų kalbomis.

1919 m. Chosė Ernandesas žuvo autoavarijoje. Profesoriaus kaip medicinos žinovo autoritetas, pagalba neturtingiesiems ir jo karštas religingumas lėmė, kad žmonės ėmė jį laikyti nepaprastu žmogumi, jam priskirdavo įvairius pagijimo stebuklus. 1949 m. Karakaso arkivyskupas inicijavo Ernandeso beatifikacijos procesą. 1986 m. popiežius Jonas Paulius II daktarą paskelbė palaimintuoju.

Chosė Ernandeso vardu pavadintos dvi Venesuelos ligoninės ir Karakaso kvartalas.

Publikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1893 m. – Sobre el número de glóbulos rojos. Gaceta Médica de Caracas.
  • 1894 m. – Sobre angina de pecho de naturaleza paludosa. Gaceta Médica de Caracas.
  • 1910 m. – Lecciones de bacteriología. Gaceta Médica de Caracas.
  • 1910 m. – Lesiones anatomo–patológicas de la pulmonía simple o crupal. Gaceta Médica de Caracas.
  • 1910 m. – De la nefritis a la fiebre amarilla. Gaceta Médica de Caracas.
  • 1913 m. – Renuncia ante la Academia Nacional de Medicina. Gaceta Médica de Caracas.
  • 1918 m. – Nota preliminar acerca del tratamiento de la tuberculosis por el aceite de Chaulmoogra. Gaceta Médica de Caracas.
  • 1922 m. – Elementos de bacteriología. 2.ª edición: Caracas. El Cojo.
  • 1959 m. – Elementos de filosofía. 3.ª edición: Caracas. Bibliográfica Venezolana.
  • 1968 m. – Obras completas. Caracas. Universidad Central de Venezuela.