José Gaspar Rodríguez de Francia
| Chosė Gasparas Rodrigesas de Fransija | |
|---|---|
.jpg) | |
| Gimimo vardas | José Gaspar de Franza y Velasco |
| Visas vardas | José Gaspar Rodríguez de Francia y Velasco |
| Gimė | 1766 m. sausio 6 d. Jaguaronas, Paragvajaus gubernija, Peru vicekaralystė |
| Mirė | 1840 m. rugsėjo 20 d. (74 metai) Asunsjonas, Paragvajus |
| Palaidotas (-a) | Švč. Įsikūnijimo bažnyčia |
| Tėvai | Joseph Engracia García Rodrigues da França María Josefa Fabiana Velasco y Yegros |
| Vaikai | Ubalda García de Francia |
| Paragvajaus Respublikos aukščiausiasis diktatorius | |
| Ėjo pareigas | 1814 – 1840 |
| Ankstesnis | Fulgencio Yegros |
| Vėlesnis | Manuel Antonio Ortiz |
| Veikla | teisininkas, valstybės veikėjas |
| Išsilavinimas | mokslų daktaras |
| Alma mater | Kordobos nacionalinis universitetas |
 Vikiteka | José Gaspar Rodríguez de Francia |
| Parašas | |
 | |
Chosė Gasparas Rodrigesas de Fransija i Velaskas (José Gaspar Rodríguez de Francia y Velasco, 1766 m. sausio 6 d. – 1840 m. rugsėjo 20 d.) – Paragvajaus valstybės veikėjas, diktatorius, valdęs šalį 1814–1840 m. Liaudyje vadintas Karai Guasu („didysis viešpats“) arba El Supremo („aukščiausiasis“). Jo valdymo metais Paragvajus išgyveno tarptautinę izoliaciją.[1]
Gimė tabako plantatoriaus šeimoje. Mokėsi Asunsjono Šv. Pranciškaus vienuolyno mokykloje, tačiau kunigu netapo, vėliau Kordobos nacionaliniame universitete baigė teologijos ir teisės mokslus. 1807 m. tapo Asunsjono kabildo (tarybos) nariu, o 1809 m. – pirmininku. 1811 m. tapo karinės chuntos, nuvertusios Ispanijos valdžią, nariu, o 1813–1814 m. vienas (iš dviejų) respublikos konsulų.[2] 1814 m. Paragvajaus nacionalinis kongresas Chosė Gasparą de Fransiją paskelbė konsulu su neribotomis galiomis, o 1816 m. – diktatoriumi iki gyvos galvos.[1]
Chosė Gasparas de Fransija rėmėsi Žano Žako Ruso, Robespjero, Napoleono politine filosofija. Jis siekė visiškos šalies nepriklausomybės nuo išorinio pasaulio, todėl nutraukė tarptautinę prekybą bei laivybą upėmis į Argentiną, nedaugelis žmonių galėjo atvykti į Paragvajų, ar išvykti iš jo. Siekė apriboti dvasininkijos įtaką (uždarė religines mokyklas, vienuolynus, konfiskavo jų turtus), pertvarkė mokesčių sistemą, kariuomenę, panaikino aristokratijos privilegijas.[2] Stiprino žemės ūkį, įdiegė naujus ūkininkavimo metodus, organizavo kariuomenę. Gasparo de Fransijos valdymas pasižymėjo ekonominiu augimu ir gana maža socialine atskirtimi, tačiau buvo apribotos politinės laisvės.[1] Ypač opozicija pradėta persekioti po nesėkmingo 1820 m. sąmokslo.
Chosė Gasparas de Fransija gyveno labai asketiškai užmiesčio viloje. Paranojiškai bijojo pasikėsinimų į jo gyvybę, todėl miegodavo su pistoletu, neleisdavo prie savęs niekam artintis, o jodinėjant, pakelės krūmai turėdavo būti išrauti, kad už jų nesislėptų sąmokslininkai. Po jo mirties 1840 m., šalį valdė trumpalaikės karinės chuntos, o vėliau diktatūros iki pat 1989 m.
Chosė Gasparo de Fransijos valdymas perteiktas Augusto Roa Bastoso romane „Aš, Viešpats“ (Yo el Supremo).[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 José Gaspar Rodríguez de Francia. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- 1 2 de Francia José Gaspar Rodríguez. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ Hoyt Williams, John (1979), The Rise and Fall of the Paraguayan Republic, Austin: University of Texas Press.