Jono Lapėno namas

Jono Lapėno namas
Pastato fasadas Kęstučio g.
Jono Lapėno namas 54°53′45″š. pl. 23°54′57″r. ilg.
Vieta	Kaunas, Kęstučio g. 38
Statusas	gyvenamoji, komercinė paskirtis
Architektas	Feliksas Vizbaras
Statybų pabaiga	1932 m.
Paskirtis	gyvenamasis namas
Stilius	tarpukario modernizmas
Aukštų sk.	6 aukštai su anstatu, rūsys
Plotas	1 162 m²
Kultūros vertybių registras
Statusas	savivaldybės saugomas
Reikšmingumo lygmuo	vietinis
Įregistravimo metai	2008 m.
Kodas	32101

Jono Lapėno namas – daugiabutis pastatas Kauno mieste, Naujamiestyje, Kęstučio gatvėje, 170 m į pietus nuo Laisvės alėjos. 1932 m. pastatytas pagal architekto Felikso Vizbaro projektą. Pastatas atspindi XX a. modernizmo architektūros tendencijas tarpukario Kaune, 2008 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą, suteiktas vietinės reikšmės architektūros ir istorijos paminklo statusas.

Namo kieme

Laiptinė

Istorija

Namą pasistatė tarpukario milijonierius, tautininkų sąjungos veikėjas, „Maisto“ bendrovės vyriausiasis direktorius Jonas Lapėnas. Verslininkas taip pat buvo „Lietuvos muilo“ ir „Lietūkio“ valdybų pirmininkas, domėjosi spauda bei kultūra – buvo vienas iš leidybos bendrovės „Pažanga“ bei „Vilkolakio“ teatro steigėjų. Su finansinėmis machinacijomis „Maiste“ J. Lapėnas užsidirbo baudžiamąją bylą, kuriam laikui iki išteisinimo buvo patalpintas į Kauno kalėjimą. Likimo paradoksas – šios įstaigos pastatas stovėjo po jo paties gyvenamojo namo langais, priešingoje gatvės pusėje.

Miesto centre iškilęs daugiabutis buvo skirtas nuomai. Šešių aukštų namas turėjo kelis įėjimus: iš gatvės – pagrindinį, o iš kiemo – aptarnaujančiam personalui. Pastate veikė du liftai: paradinis ir ūkinis. Pirmame aukšte kūrėsi parduotuvės. Kituose aukštuose buvo įrengta po du prabangius butus. 1933 m. kieme papildomai pastatyti sandėliai, garažai, gyvenamosios patalpos vairuotojams. Bendrosioms gyventojų reikmėms tarnavo paskutinis, šeštasis aukštas, kuriame tilpo bendra salė su židiniu. Pastogė buvo pritaikyta sargo butui.

Lapėno namas atliko vaidmenį Lietuvos diplomatijos istorijoje (pažymėtas atminimo lenta): 1938–1939 m. čia jungtinį 9 kambarių butą su virtuve nuomojo Lenkijos pasiuntinybė. Tam tikslui buvo pritaikytos patalpos: išgriauta kapitalinė siena, skyrusi du butus.

Name be lenkų diplomatų ir paties J. Lapėno iki sovietų okupacijos taip pat gyveno žvalgybos vadas Petras Kirlys. Po J. Lapėno mirties 1937 m., namą valdė įpėdinis Gediminas Lapėnas. Sovietmečiu pastatas buvo nacionalizuotas, skirtas Žemės ūkio akademijos bendrabučiui, vėliau mokslinių tyrimų institutui. 1990 m. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, pastate ėmė kurtis įvairios komercinės įstaigos. Devintajame dešimtmetyje pastate veikė bankas „Hermis“, vėliau – Vilniaus bankas.

Rekonstrukcija

XX a. paskutiniame dešimtmetyje namas buvo šiek tiek aptvarkytas. Išoriškai daug nepasikeitęs, o viduje jis buvo labai apgadintas. 2017 m. namas atvertas po rekonstrukcijos. Pradedant darbus paaiškėjo išlikusi autentika: durys (jos buvo uždažytos baltais dažais), sienose iš kiemo pusės – buvusių šaldytuvų angos su durelėmis. Keltuvas dabarties nebesulaukė. Taip pat tebestovėjo puikai veikiančios stumdomos dvivėrės durys su autentiškais stiklais. Išliko autentiška tarnų laiptinė, ypatingai sulaukianti lankytojų dėmesio savo ornamentika ir šviesa. Dalis šildymo sistemos radiatorių pastate irgi autentiški.

Atlikus polichrominius tyrimus, butuose stengtasi atkurti sienų spalvas, lubų dekorą. Atkurtas pagrindinis liftas, jo šachta. Sovietmečiu įstatytas baltarusiškas liftas pakeistas šiuolaikiniu „Schindler“ – tos pačios firmos įrenginiu, veikusiu J. Lapėno laikais. Išsaugoti autentiški lifto šachtos tinklai. Modernus liftas turi vieną įstiklintą sieną į priešingą laiptinę. Tarp laiptinių pavyko atkurti panašų vaizdą, kaip tarpukariu. Iki tol dvi laiptines skyrė sienelė su svetimkūniu vitražu, užpieštu sovietmečiu.

Pastato erdvės pritaikytos šiuolaikinio gyvenimo ir biurų reikmėms, įrengta ant stogo apžvalgos aikštelė. Restauracija vykdyta remiantis pirmaisiais namo brėžiniais. Taip buvo siekiama išsaugoti kuo daugiau autentiškų detalių. Atnaujintas pastato erdves sudarė: šeši aukštai, antstatas ir rūsys. Antstate įrengtas 100 m² biuras su 200 m² lauko terasa, iš kurios atsiveria panorama į Kauno centrą, Nemuno salą, Žaliakalnį su Prisikėlimo bažnyčia. Apžvalgos terasa ir salė furšetams įsikūrę 26 m aukštyje. Salės vietoje seniau buvo plytinė lifto mašinų šachta.

Architektūra

Lapėno namas gali būti vertinamas kaip svarbus architektūrinis orientyras, formuojantis miesto genius loci. Pagal modernumą, dydį bei prabangą pastatas prilyginamas ryškiausiems laikinosios sostinės daugiaaukštės gyvenamosios architektūros pavyzdžiams: 5 aukštų Chaimsonų namui Maironio g. 13 (arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), Jono Vailokaičio 6 aukštų namui Vienybės aikštėje (arch. Arnas Funkas, neišlikęs) ir kt. Rekonstrukcijos architektė Asta Kiaunienė šį namą pagal svarbumą Kaunui lygina su Centriniu paštu ir „Pienocentro“ bendrovės rūmais.

Pastato tūrinė-erdvinė organizacija simetriška, su šonuose išsikišusiais rizalitais. Statinio viršutinę dalį juosia karnizas, vidurinę dalį vainikuoja laiptuotas parapetas su atiku, iškylančiu virš šlaitinio stogo. Horizontalių linijų žaismas, išgautas derinant metalinių balkonų turėklų raštą bei menamą ištisinę fasado langų juostą rėminančias linijas, pastatui suteikia išskirtinumo.

Taisyklingo plano konfigūracijos name išsiskiria pusapkričio kontūro laiptinės iškyša kiemo pusėje. Pastato centre įrengtos dvi laiptinės, išilginis koridorius. Pagrindinis fasadas simetrinės kompozicijos. Žemutinis aukštas skaidytas langais-vitrinomis, tarp jų įkomponuotas įgilintas portalas, apdailintas granito tipu. Sienų langai - stačiakampiai, įvairaus pločio. Grindų, laiptų pakopų dangą vietomis sudaro išlikęs autentiškas parketas. Aukštus sujungiantys dveji laiptai - teraciniai, išdėstyti pagal simetrinę namo ašį su metalo strypų tvorelėmis ir mediniais porankiais. Išlikę autentiškos durys su rankenomis. Iš name buvusių dviejų liftų iki mūsų dienų išliko vieno iš jų šachta.

Prabangą name kūrė kokybiškos apdailos medžiagos ir atliktų darbų kokybė. Išskirtinės architektūros pastatas ne veltui pateko ir į populiariąją literatūrą. Kaip viena pagrindinių veiksmo vietų, jis aprašomas Vytauto Sirijos Giros 1972 m. sukurtame romane „Raudonmedžio rojus“.