Jonas Rimša (1903)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jonas Rimša
Gimė 1903 m. birželio 12 d.
Svėdasai, Lietuva
Mirė 1978 m. gegužės 13 d. (74 metai)
Santa Monika, JAV
Gyven. vieta Argentina, Bolivija, Brazilija, JAV ir kt.
Tautybė lietuvis
Tėvai Antanas Rimša, Ieva Jomantaitė-Rimšienė[1]
Veikla tapytojas, meno pedagogas
Žymūs apdovanojimai

Andų Kondoro premija

Jonas Rimša (isp. Juan Rimsa; g. 1903 m. birželio 12 d. – m. 1978 m. gegužės 13 d.) – lietuvių dailininkas, didžiąją dalį gyvenimo praleidęs Pietų Amerikoje ir kūręs paveikslus indėnų, taitiečių gyvenimo tematika.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Svėdasuose, 1914 m. su šeima išvyko į Charkovą, kur lankė meno mokyklą ir gimnaziją. 19201925 m. Rimša gyveno Kaune, bet vėliau išvyko į Paryžių, iš ten – į Braziliją. Ten jis dirbo įvairius darbus (Mato Grose, San Paule), o laisvalaikiu piešė. 1929 m. persikėlė į Argentiną, 19311934 m. studijavo tapybą Buenos Airių dailės akademijoje, bet jos nebaigė[2].

1936 m., susidomėjęs senųjų indėnų kultūrų civilizacija, išvyko į Boliviją, kur tyrinėjo aimarų istoriją, kultūrą. Gyveno tai Argentinoje, tai Bolivijoje, tačiau būtent pastarojoje šalyje Jonas Rimša susilaukė didžiausio pripažinimo. 1943 m. Sukrėje jis įkūrė meno mokyklą ir jai vadovavo, tačiau dėl finansų stygiaus 1944 m. ją paliko ir įkūrė privačią meno mokyklą La Pase (veikė iki 1950 m.)[3]. Rimšos kūryba Bolivijoje buvo labai vertinama, paskelbta nacionaline vertybe, jis 1948 m. sukūrė kompoziciją „La Paso įkūrimas“, kuri tebėra išlikusi La Paso rotušėje. Rimšai buvo įteiktas „Andų Kondoro ordinas“ (El Condor de los Andes) bei suteikta Bolivijos garbės pilietybė.

19501965 m. gyveno daugiausia Argentinoje, tačiau keliavo po Čilę, Peru. 1965 m. persikėlė į Santa Moniką (JAV), kur daugiausia ir gyveno iki pat mirties. 1966 m. lankėsi Taityje, kur sėmėsi idėjų kūrybai.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvieji kūriniai sodraus, tamsių spalvų kolorito; vėlesniesiems būdinga egzotiški motyvai, dekoratyvumas, ekspresyvios stilizuotos formos, raiškus kontūras, kontrastingos spalvos.[4] Atradęs dvi seniausias indėnų gimines – aimarus ir kečujus, ir įsigilinęs į jų gyvenimą, papročius, atmetė įsigalėjusį europocentristinį požiūrį į ispanų užkariautus vietinius gyventojus. Dailininkas išreiškė tapyboje naują, tuo metu neįprastą koncepciją – iškėlė jų dvasingumą, atkreipė dėmesį į indėnus, kaip gilių kultūros tradicijų saugotojus ir tęsėjus[5].

Pirmoji J. Rimšos personalinė paroda buvo surengta Buenos Airėse 1935 m. Vėliau dailininko darbai 1937, 1950 ir 1975 m. buvo eksponuojami La Pase (Bolivija), 1951 m. – San Paule ir Rio de Žaneire (Brazilija), 1954 m. – Čilėje ir Peru, 1964 m. – vėl Buenos Airėse, 1965 m. – Klivlende (JAV) ir 1966 ir 1974 m. – Čikagoje (JAV). Jo kūrinių parodos surengtos Lietuvoje – pirmieji darbai eksponuoti Kaune 1938 m., vėliau Vilniuje 1977, 1999 ir 2010 m.[6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Aurelija Almonė Akstinienė. Užbūrė Alauše nuskendę varpai: dailininko Jono Rimšos atminimui. Vilnius: Petro ofsetas, 2013.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]