Jonas Martynas Laurinaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Martynas Laurinaitis
Gimė: 1894 m. vasario 1 d.
Aleknavičiai, Joniškio valsčius
Mirė: 1966 m. rugsėjo 25 d. (72 metai)
Čikaga
Veikla: karinis veikėjas, spaudos darbuotojas
Alma mater: Veiverių mokytojų seminarija
Aukštieji kursai
Žymūs apdovanojimai:

Jonas Martynas Laurinaitis (1894 m. vasario 1 d. Aleknaičiai, Joniškio valsčius1966 m. rugsėjo 25 d. Čikaga) – kalbininkas, Lietuvos karinis veikėjas, spaudos darbuotojas, pulkininkas leitenantas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1915 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją, 1916 m. baigė Maskvos karo mokyklą. 1919-1920 m. mokėsi Aukštuosiuose lietuvių kalbos kursuose Kaune ir lankė Aukštųjų kursų Humanitarinių mokslų skyrių.

1917 m. Petrograde dislokuotų lietuvių karių suvažiavime išrinktas Lietuvių karių sąjungos Centro komiteto nariu. Jo iniciatyva gautas leidimas Smolenske kurti lietuvių pėstininkų batalioną. 1918 m. Voroneže Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje karinės komisijos pirmininkas. Bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Lietuvių balsas“, „Santara“, „Vadas“.

1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 m. kovo mėn. – 1925 m. birželio mėn. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Apsaugos ministerijos Rikiuotės skyriaus literatūros komisijos pirmininkas. 1919 m. – Karo aviacijos mokyklos viršininkas.[1] 19201922 m. redagavo žurnalą „Kariškių žodis“, 1920-1923 m. – žurnalą „Atspindžiai“, 1921 m. – „Mūsų žinynas“. [2] 1929 m. pulkininkas leitenantas. 1929 m. birželio mėn. – 1940 m. gruodžio mėn. vėl tarnavo Lietuvos kariuomenėje, kariuomenės Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyriaus Spaudos poskyrio vedėjas, Krašto apsaugos ministerijos Terminologijos komisijos pirmininkas, karinių terminų tvarkytojas. 19411944 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos institute. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945 m. Rebdorfo (Eichštatas) karo pabėgėlių stovyklos Lietuvių bendruomenės pirmininkas. 1949 m. išvyko į JAV.

Nepriklausomoje Lietuvoje buvo vienas iš Lietuvių žurnalistų ir rašytojų sąjungos, Lietuvių-latvių vienybės draugijos, Kariuomenės pirmūnų draugijos (karių, veikusių Rusijoje) steigėjų ir valdybos narių. Jo iniciatyva 1935 m. Kaune įkurta Lietuvių kalbos draugija, jos veikla 1946 m. atgaivinta tremtyje Vokietijoje. Parašė kalbos kultūros, terminologijos, lietuvių kariuomenės istorijos straipsnių. Bendradarbiavo lietuvių žiniasklaidoje. Parengė mokomąją knygą su žodynėliu „Lietuvių kalbos vadovas“ (bendraautoriai Stasys Barzdukas ir Pranas Skardžius, 1950 m. Bielefeldas). Išvertė T. Zeiferto „Trumpą Latvijos istoriją“ (1927 m.).[3] Redagavo karių auklėjimo leidinius „Kareivis – Lietuvos gynėjas“, 1926 m.; „Laisvės kelias“, 1934 m.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos kariuomenė, 1928 m.
  • Mūsų kariškoji spauda, 1928 m.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.plienosparnai.lt/page.php?1286 Karo aviacijos mokyklą prisimenant (1919 metai)
  2. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 266 psl.
  3. Algirdas SabaliauskasJonas Martynas Laurinaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 622 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. V tomas.