Jonas Lechovickas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Jonas Lechovickas – vyriausias Lietuvos cimbolininkas, daugiau nei 80 metų tituluojamas Cimbolų karaliumi. Jis išgarsėjo kaip unikalus liaudies muzikantas, pristatantis ir sėkmingai plėtojantis instrumentinę muziką – tradicinės liaudies kultūros sritį.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jonas Lechovickas gimė 1920 m. birželio 22 dieną Kalviškių kaime, Tverečiaus valsčiuje. Dabar gyvena Gilūtų kaime, Mielagėnų seniūnijoje, Ignalinos rajone. Turėjo keturis brolius ir seserį. 1928–1934 metais baigė Gilūtų 5 klasių 2 skyrių mokyklą. Pirmoji pažintis su muzika įvyko mokykloje. Pirmasis instrumentas, kuriuo išmoko groti – balalaika. Tada į mokyklą iš Lenkijos atvežė daug įvairių instrumentų (mokykla buvo lenkiška). Mažesniems mokiniams davė groti balalaikomis, o vyresniems – mandolinomis arba gitaromis. Brolis turėjo mandoliną, tai Jonas ir ja išmoko groti. Vėliau sužavėjo gitara. 1943 metais vedė ir su žmona Irena apsigyveno Gilūtų kaime. 1944 metų rudenį teko išeiti į karą. 1946 metais, grįžęs iš karo, nusipirko cimbolus. Jie nebuvo nauji, bet susitaisęs ėmė jais muzikuoti. Nuo to laiko Jonas Lechovickas tarsi sutapo su cimbolais ir iki šiol meistriškai groja šiuo retu instrumentu iš klausos, nes jokių muzikos mokslų neteko baigti. Dirbo kolūkyje lauko darbininku, malūnininku, brigadininku ir fermos vedėju. Sulaukus 60-ties, dukra Janina padovanojo armoniką, taigi ir ja išmoko groti. Jonas Lechovickas muzikuodamas išpopuliarino ne tik savo kaimą, seniūniją, Ignalinos rajoną, bet garsino ir Lietuvos vardą. Grojo vestuvėse, koncertuose, gegužinėse, dalyvavo daugelyje festivalių (tarptautinis instrumentinio folkloro festivalis „Baltica“, tarptautinis liaudiškos muzikos ir šokių festivalis „Griežynė“, tarptautinis liaudiškos muzikos ir šokių festivalis „Ežerų sietuva“), Dainų šventėse, televizijos laidose (TV3 laida „Viso gero“ nugalėtojas, LRT laidose „Duokim garo“, „Gero ūpo“) ir kituose renginiuose. Jonas Lechovickas – vyriausias Lietuvos cimbolininkas, daugiau nei 80 metų tituluojamas Cimbolų karaliumi. Jis išgarsėjo kaip unikalus liaudies muzikantas, pristatantis ir sėkmingai plėtojantis instrumentinę muziką – tradicinės liaudies kultūros sritį.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muzikantas pelnė daug apdovanojimų: • Ignalinos rajono savivaldybės Archyvuota kopija 2007-01-27 iš Wayback Machine projekto., tarptautinio folkloro festivalio „Baltica“ (1996, 1999, 2002, 2005 m.), tarptautinio instrumentinio folkloro festivalio „Griežynė“ (1992, 1994, 1996, 2002, 2006, 2008 m.), Pasaulio lietuvių dainų šventės (1990, 1994, 1998, 2002, 2004 m.) ir kitų renginių padėkos, • Lietuvos televizijos akcijos „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ nominantas – 2007 m. šviesuolis „Už tradicines vertybes, už grįžimą prie ištakų“, TV3 laidos „Viso gero“ nugalėtojas (2005 m.), • konkurso „Lietuvos kaimo spindulys – 2007“ laureatas, • Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centro renginio „Muzikantai groja – pajauniukai vesalioja“ laureatas (2005 m.), • 2005 metais apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už vertingų tradicinės kultūros lobių išsaugojimą ir pateikimą archyvams ir visuomenei, • Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo renginyje „Šviesuolių apdovanojimai 2009“ apdovanotas kaip vienas Ignalinos rajono savivaldybės šviesuolių, • Miko ir Kipro Petrauskų premija už liaudies muzikos sklaidą, nykstančio muzikos instrumento – cimbolų – puoselėjimą, istorinių ir kultūrinių tradicijų išsaugojimą (2010 m.), • atliekama Ignalinos krašto muzika saugoma Lietuvos radijo ir televizijos, Lietuvos liaudies kultūros centro, Ignalinos etnokultūros archyvuose, jo muzikavimas įrašytas į Aukso fondą.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jono Lechovicko muziką įamžino: • Lietuvos liaudies kultūros centras 1989 m. (Lietuvos liaudies kultūros centro archyvas); • Lietuvos radijas 1997 m., (LRT archyvas); • Ignalinos estrados studija 1998 m. (Ignalinos rajono savivaldybė, Ignalinos krašto muziejus); • Du kompaktiniai diskai. Įrašė: R. Motiejūnas, R. Pupeikis, A. Lunys, M. Baniūnas 2002 m. (Lietuvos liaudies kultūros centras); • Garsajuostė „Cimbolininkas Jonas Lechovickas“. Įrašyta 2002 m. Išleista 2004 m. (Ignalinos krašto muziejus, Lietuvos liaudies kultūros centras); • Garsajuostė „Aukštaitijos muzikantai“, 3 J. Lechovicko melodijos. Įrašyta 1990 m. Išleista 1999 m. (Lietuvos liaudies kultūros centras); • Vinilinė plokštelė „Aukštaitija. Valsai, polkos, maršai“, 3 J. Lechovicko melodijos. Įrašyta ir išleista 1990 m. (Lietuvos liaudies kultūros centras); • Kompaktinė plokštelė „Grajyk, grajyk, muzikėle...“, 2 J. Lechovicko melodijos. Išleista 2004 m. (Lietuvos liaudies kultūros centras).

Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]