Johann Christian Bach

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Johanas Kristijanas Bachas
Johann Christian Bach by Thomas Gainsborough.jpg
J. K. Bacho portretas (1776 m., aut. Tomas Geinsboras)
Gimė 1735 m. rugsėjo 5 d.
Leipcigas
Mirė 1782 m. sausio 1 d. (46 metai)
Londonas
Palaidotas (-a) Šv. Pankracijaus bažnyčios kapinės
Tautybė vokietis
Tėvas Johanas Sebastianas Bachas
Motina Ana Magdalena Bach
Sutuoktinis (-ė) Čečilija Grasi
Veikla XVIII a. klasicizmo kompozitorius
Commons-logo.svg Vikiteka Johann Christian BachVikiteka

Johanas Kristijanas Bachas (vok. Johann Christian Bach; 1735 m. rugsėjo 5 d., Leipcigas − 1782 m. sausio 1 d., Londonas) – XVIII a. vokiečių klasicizmo kompozitorius, žymiojo Johano Sebastiano Bacho sūnus.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Johanas Kristijanas Bachas gimė 1735 m. rugsėjo 5 d. Leipcige. Jis buvo jauniausias iš 7 kompozitoriaus Johano Sebastiano Bacho sūnų. Jo muzikinį lavinimąsi prižiūrėjo tėvas ir jis tikriausiai buvo instruktuotas dėdės Johano Elijo Bacho, kuris tuo metu gyveno giminės namuose Leipcige ir dirbo sekretoriumi pas Johaną Sebastianą. Tikėtina, kad J. K. Bachas buvo mėgstamiausias Johano Sebastiano sūnus, nes po mirties 1750 m. jis palikimu sūnui paliko 3 iš 4 savo klavesinų. Po tėvo mirties J. K. Bachas persikėlė į Berlyną, kur mokėsi kompozicijos ir grojimo klavesinu pas vyresnį pusbrolį K. F. E. Bachą, sukūrė pirmąsias didesnės apimties savo kompozicijas, koncertavo viešai. 1755 m. jis persikėlė į Milaną Italijoje. Buvo remiamas grafo Agostino Litos, mokėsi kontrapunkto Bolonijoje pas Padre Martini. Jo liturginiai kūriniai buvo atliekami Milane ir kitur. 1760 m. J. K. Bachas užėmė antrojo vargonininko pareigas Milano katedroje ir tikriausiai tais metais iš protestantizmo perėjo į katalikų tikėjimą. Kitais metais jis keliavo po Italiją ir sukūrė operas Neapolio San Karlo teatrui: „Katonas Utikoje“ (Catone in Utica) ir „Aleksandras Indijoje“ (Alessandro nell’Indie). „Katonas Utikoje“ tapo populiariausia ankstyvąja J. K. Bacho opera, 1762 m. atlikta Milane, 1763 m. − Pavijoje, Perudžoje, Parmoje, ir 1764 m. − vėl Neapolyje. Europinio dėmesio jo kūryba pradėjo susilaukti, kai 1761 m. Paryžiuje buvo publikuota jo uvertiūra „Artakserksas“ (Artaserse). 1762 m. jis sulaukė pasiūlymo iš Karališkojo teatro Londone paruošti dvi operas sekančiam sezonui. J. K. Bachas apleido pasiūlymus operoms Neapolyje ir Venecijoje ir 1762 m. vasarą išvyko į Londoną. Milane jo vargonininko vieta buvo rezervuota metams, bet kompozitorius daugiau į Milaną nebesugrįžo.

Londone jau su pirmosios operos „Orionas“ (1763) pastatymu J. K. Bachas užsitikrino pirmaujančio miesto muziko padėtį. Jį rėmė karališkoji šeima, aristokratija. Jis turėjo daug pažinčių menininkų sluoksnyje. Pasak liudijimų, J. K. Bachas iš pradžių buvo nusivylęs Londono muzikinės kultūros lygiu, bet greitas pripažinimas užtikrino jo pasilikimą mieste. Jis buvo paskirtas karalienės Šarlotės muzikos vadovu, mokė muzikos karališkosios šeimos vaikus ir karalienę, rengė kamerinės muzikos koncertus ir akomponavo fleita grojančiam karaliui Jurgiui III. 1763 m. buvo publikuotas koncertų klavyrui rinkinys, dedikuotas karalienei Šarlotei. Nuo 1764 m. jis su kompozitoriu Karlu Frydrichu Abeliu organizavo nuolatinius koncertus Londone, kas buvo visiškai naujas reiškinys miesto gyvenime. 1764 m. į Londoną atvyko Leopoldas Mocartas su šeima. Volfgangas Amadėjus Mocartas koncertavo karališkuosiuose rūmuose ir gerbė J. K. Bacho muziką. Pasak pasakojimų, jie kartu atliko duetus prie klavesino. J. K. Bachui priskiriamas pianino instrumento išpopuliarinimas Londone. Laikoma, kad 1768 m. jis pirmą kartą mieste viešai grojo solo šiuo instrumentu. To meto klavesinų gamintojai turėjo kontaktų su J. K. Bachu ir pradėjo gaminti pianinus (tuomet vadinti itališkai piano-forte). J. K. Bacho kūriniai buvo publikuojami Londone, Paryžiuje ir Amsterdame, 1770-aisiais jis turėjo aukštą pripažinimą Europoje. 1772 m. jis keliavo į Manheimą savo operos „Temistoklis“ premjeros proga. 1775 m. Manheime buvo pastatyta opera „Lučijus Sila“, kurią aukštai vertino Mocartas. Anglijoje J. K. Bachas vedė koncertus su italų dainininke Čečilija Grasi (Cecilia Grassi), kurią vedė 1773 m. ar 1774 m. pradžioje. Padre Martini prašymu J. K. Bachas nusiuntė jam savo portretą į Boloniją (nutapė Tomas Geinsboras). Kita portreto versija išliko Londone. 1778 m. Londone įvyko jo geriausios vėlyvosios operos „Scipiono malonė“ (La clemenza di Scipione) premjera. Paskutinis kompozitoriaus operinis kūrinys „Amadis iš Galijos“ (Amadis de Gaule) 1779 m. pastatytas Paryžiuje ir patyrė nesėkmę.

Vėlyvaisiais metais suprastėjo J. K. Bacho sveikata, jo koncertai kartu su K. F. Abeliu prarado paklausą ir buvo nuostolingi. J. K. Bachas mirė 1782 m. sausio 1 d. Londone, buvo palaidotas Šv. Pankracijaus bažnyčios kapinėse. Jis paliko daug skolų, kurių nepadengė paramos koncertai ir jas padėjo apmokėti karalienė Šarlotė. Laiške tėvui Mocartas J. K. Bacho mirtį pavadino „muzikos pasaulio netektimi“.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka