Jelizaveta Veriovkina
Jelizaveta Daragan-Veriovkina, rus. Елизавета Петровна Дараган-Верёвкина (1834 m. birželio 5 d. – 1885 m. kovo 18 d. Liubline, palaidota Liepkalnio stačiatikių kapinėse Vilniuje) – Rusijoje ir Lietuvoje kūrusi tapytoja, labdarė.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kilusi iš kazokų giminės. Jos vienas iš senelių Michailas Balugjanskis buvo žinomas Rusijos imperijos valstybės veikėjas, tėvas generolas Piotras Daraganas (1800-1875) – Tulos gubernatorius, motina Ana Daragan (1806-1877) – vaikų rašytoja ir pedagogė.
Ištekėjo už karininko Vladimiro Veriovkino. Kurį laiką dar gyveno Tuloje, 1862 m. persikėlė į Vitebską, kur jos vyras buvo paskirtas gubernatoriumi.
Nuo 1868 m. iki 1878 m. Veriovkinai gyveno Vilniuje, šiame mieste šeimos galva ėjo Vilniaus karinės apygardos viršininko pareigas. Jelizaveta Veriovkina Vilniuje aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje: buvo draugijos „Labdaringoji kapeika“ pirmininkė, „Gailėstingumo namų“ garbės globėja. Nuo 1879 m. šeima persikėlė gyventi į Liubliną, o vasaras leisdavo įsigytame Vyžuonėlių dvare prie Utenos. Ponų namuose Vyžuonėlėse buvo įrengta tapybos atelje, o patį dvarą Veriovkinai vadino Palaima (rus. Благода́ть). Užaugo trys vaikai:
- Mariana (1860–1938) – garsi tapytoja ekspresionistė;
- Piotras (1862–1946) – Kauno ir Vilniaus gubernatorius;
- Vsevolodas (1872–1924) – kartu su dailininke Vera Veriovkina valdė Pažaislio ir Maželiškių dvarus.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tapybos mokėsi Sankt Peterburge, pas akademinės krypties dailininką Karlą Timoleoną Nefą. Norėdama geriau susipažinti su jo darbais užsienio stačiatikių cerkvėse, 1858 m. aplankė Londoną, Nicą ir Vysbadeną. Nuo 1876 m. dalyvavo Vilniaus dailės kūrinių parodų draugijos veikloje. Daug tapė Vyžuonėlių dvare, iki Antrojo pasaulinio karo jame buvo saugoma dailininkės kūryba. Pokaryje darbai atsidūrė Konstantino Arcibuševo kolekcijoje Odesoje ir Floridoje (JAV).
J.Veriovkina tapė aliejumi, jos paveikslai sukurti daugiausiai religine tematika. Būdinga akademinė stilistika, švelnūs idealizuoti tipažai.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lietuvos dailininkų žodynas, II tomas. – Lietuvos kultūros tyrimų institutas: Vilnius, 2012 psl. 422
