Jean Sibelius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Janas Sibelijus
Sibelius 1891.jpg
Janas Sibelijus 1891 metais
Gimė: 1865 m. gruodžio 8 d.
Hemenlina
Mirė: 1957 m. rugsėjo 20 d. (91 metai)
Jervenpė
Tėvas: Christian Gustaf Sibelius
Motina: Maria Charlotta Borg
Sutuoktinis(-ė): Aino Järnefelt (1871−1969)
Vaikai:

Eva (1893−1978)
Ruth (1894−1976)
Kirsti (1898−1900)
Katarina (1903−1984)
Margareta (1908−1988)
Heidi (1911−1982)

Veikla: Kompozitorius
Žinomas už: „Finlandia“
„Leminkaineno siuita“
„En Saga“
„Tapiola“
Commons-logo.svg Vikiteka: Jean SibeliusVikiteka

Janas Sibelijus (Žanas Sibelijus, šved. Johan Julius Christian Sibelius, trumpiau Jean Sibelius, 1865 m. gruodžio 8 d. Hemenlinoje1957 m. rugsėjo 20 d. Jervenpėje) – suomių kompozitorius. Žymiausias Skandinavijos šalių simfoninės muzikos kūrėjas.[1] Garsiausiu jo kūriniu minima simfoninė poema „Finlandia“.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunystė ir mokslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Johanas Julijus Kristijanas Sibelijus gimė 1865 m. gruodžio 8 d. Hemenlinoje, Suomijos švedakalbių šeimoje. Jo tėvai: tėvas Kristijanas Gustafas Sibelijus, daktaras, ir motina Marija Šarlota Borg, vietos dvasininko duktė. Artimųjų būsimasis kompozitorius sutrumpintai buvo vadinamas Janiu. Jis turėjo vyresnę seserį Lindą (g. 1963 m. lapkričio 17 d.).[2] 1868 m. epidemijos metu nuo šiltinės mirė šeimos tėvas. Šeimos ūkis turėjo daug skolų, nuosavybė buvo parduota, šeima paskelbta bankrutavusi[3] ir persikraustė gyventi pas Marijos Šarlotos motiną, Jano senelę Julianą Borg ten pat, Hemenlinoje. 1869 m. kovo 27 d. gimė jaunesnis Jano brolis Kristijanas.[4] 1872 m. Janas pradėjo lankyti švedišką mokyklą.[5] 1874 m. Janas Sibelijus pradėjo lankyti suomių gramatikos mokykla, kuri buvo pirmoji Suomijoje, kurioje buvo mokoma suomiškai.[6] J. Sibelijus pramoko suomiškai, susipažino su švedų autorių literatūriniais darbais ir suomių epu „Kalevala“.

Jano Sibelijaus šeima nebuvo ypatingai muzikali, tėvas kartais dainuodavo pritariant liutniai, motina mokėjo skambinti pianinu. Tarp jo šeimos giminaičių tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės buvo žinomų Suomijos muzikos kultūros veikėjų. Janas pradėjo mokytis skambinti pianinu būdamas septynerių, vadovaujamas tetos Julijos. Pirmąją savo kompoziciją sukūrė apie 1881 m. Tai buvo „Vandens lašai smuikui ir violončelei“ (Vesipisaroita viululle ja sellole ). Nuo beveik šešiolikos metų Janas grojimo smuiku mokėsi pas vietinio karinio garnizono muzikantų grupės vadovą. Pasak Jano, „dešimčiai sekančių metų tai buvo karščiausias mano troškimas, aukščiausias mano ambicijų tikslas − tapti didžiu smuiko virtuozu“. Jo sesuo Linda grojo pianinu, brolis Kristijanas violončele. Tarp 1880 ir 1885 m. Hemenlinoje Janas sukūrė apie 15 savo kompozicijų. Vasaras leisdavo Lovisoje prie Baltijos jūros pakrantės pas senelę iš tėvo pusės. Galbūt tai jame žadino polėkius kelionėms, tolimiems kraštams. Janas yra pasakęs Hemenlina buvo, kur aš eidavau į mokyklą, Lovisa buvo laisvė“.[7] Jo dėdė Johanas, jūrininkas, žuvo sudužus laivui dar prieš Jano gimimą. 1886 m. pradėjęs profesionalią muzikanto veiklą Janas naudojo dėdės vizitines korteles, kuriose jo vardas (Johanas) buvo užrašytas prancūziškai Jean (Žanas). Iš to kompozitoriui prigijo ir vėliau jis naudojo prancūzišką vardo užrašymą.

Viešėdamas Turku, Janas buvo globojamas dėdės Pero, savamokslio muzikanto ir prekiautojo grūdais. Jo bibliotekoje susipažino su įvairiomis partitūromis, tikriausiai Turku pirmą kartą išgirdo simfoninę muziką. 1885 m. rudenį Janas Sibelijus pradėjo studijuoti teisę Helsinkio universitete ir užsirašė į kursus Helsinkio muzikos institute. Janas apleido teisės studijas ir po metų galutinai atidavė pirmenybę muzikiniam lavinimuisi. Jis studijavo vadovaujamas instituto rektoriaus Martino Vegelijaus. Grojo smuiku solo, instituto kvartete ir orkestre, tačiau ilgainiui pradėjo suprasti, kad scenos baimė ir gana vėlyvas amžius, nuo kurio jis pradėjo smuikuoti, jam neleis tapti smuiko virtuozu. Keturių mokslų metų laikotarpyje jis parašė daugiau nei 100 muzikinių kūrinėlių, iš kurių „Styginių kvartetas A minore“ patraukė kritiko Karlo Flodino dėmesį: jis rašė, kad „Vienu mostu p. Sibelijus įžengė į aukščiausiąją gretą tų, kuriems priklausys Suomijos kūrybinės kompozicijos ateitis“.

Po mokslų Helsinkyje J. Sibelijaus mentorius M. Vegelijus pageidavo, kad jis išeitų vokiškosios muzikos mokyklos kursą. J. Sibelijus tobulinosi Berlyno Šarvenkos konservatorijoje vadovaujamas Alberto Bekerio.[8] Berlyne jis matė Hansą fon Biulovą, diriguojantį Betchoveno simfonijas ir atliekantį Betchoveno pianino sonatas. Išgirdo R. Štrauso simfoninę poemą „Don Žuanas“. R. Vagnerio kūriniai „Tanhoizeris“ ir „Niurnbergo meisterzingeriai“ paliko milžinišką įspūdį J. Sibelijui. Berlyne lankėsi suomių kompozitorius Robertas Kajanas diriguoti savo simfoninės poemos „Aino“ atlikimą. Šie faktai matyt pastūmėjo J. Sibelijų pradėti kurti simfoninę muziką. 1890 m. jis parašė „Pianino kvintetą G minore“, kuris laikomas pirmąja išties „sibeliška“ kompozicija. Grįžęs vasarai atostogų į namus J. Sibelijus susižadėjo su būsimąja žmona Aino Jarnefelt, kurios tėvas Aleksandras Jarnefeltas buvo Rusijos imperijos generolas (tuomet Suomijos kunigaikščiais buvo Rusijos carai ir šalis priklausė Rusijos imperijai). Su F. Buzonio rėmimu vėliau 1890 m. J. Sibelijus persikėlė į Vieną. F. Buzonis buvo rekomendavęs jį J. Bramsui, tačiau senstantis kompozitorius jo nepriėmė į mokinius. Vienoje J. Sibelijus mokėsi pas tuo metu populiarius Karl Goldmark (1830−1915) ir Robert Fuchs (1847−1927). A. Bruknerį vertino geriausiu savo laikmečio kompozitoriumi.

Kompozitoriaus iškilimas ir vėlyvieji metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvendamas Vienoje, anksčiau kūręs kamerinę muziką, J. Sibelijus pradėjo dirbti su orkestrinės muzikos kūriniais. Ypač susidomėjo „Kalevala“: „Aš manau, kad „Kalevala“ yra labai šiuolaikiška. Mano nuomone, tai tikra muzika: tema ir variacija“. Įkvėptas epo J. Sibelijus sukūrė poetinę simfoniją „Kulervas“. Jos premjera įvyko Helsinkyje 1892 m. balandžio 28 d. ir sulaukė didžiulio pasisekimo. Laikoma nacionalinės, išties suomiškos profesionaliosios muzikos pradžia. 1892 m. birželio 10 d. J. Sibelijus vedė Aino Jarnefelt.[9] Iš viso pora susilaukė 6 dukterų, iš kurių viena mirė kūdikystėje. Po vestuvių pora keliavo į Kareliją. J. Sibelijus užrašinėjo karelų liaudies dainas ir vėliau gavo Helsinkio universiteto stipendiją toliau tęsti šį darbą.[10] Sekanti simfoninė poema „En Saga“, pristatyta 1893 m., buvo sutikta mažiau entuziastingai.[11] Tais pačiais metais sukurta muzika koncertui „Karelija“ tautiškam renginiui Vipuryje.[12] 1894 m. kompozitorius keliavo į Bairoito festivalį, lankėsi Miunchene ir Venecijoje.[13] Šiuo metu J. Sibelijus nusprendė tęsti simfoninių poemų kūrybą, o ne pasirinkti vagneriškąjį operų kūrėjo kelią.[14] Norėdamas išlaikyti šeimą J. Sibelijus mokė smuiko ir muzikos teorijos Helsinkio muzikos institute ir orkestro mokykloje, įsteigtoje R. Kajano. 1896 m. pretendavo į muzikos dėstytojo postą Helsinkio universitete, tačiau ji atiteko R. Kajanui. 1899 m. publikai pristatyta garsiausiu J. Sibelijaus kūriniu įvardijama „Finlandia“ (originaliai „Suomija pabunda“, Suomi Herää).[15]

Janas Sibelijus 1920 metais

Po 1900 m. J. Sibelijaus muzika pradėjo keistis labiau į klasikinę, sumažėjo romantizmo bruožų. 1899 m. jis sukūrė „Simfoniją Nr. 1“, 1902 m. − „Simfoniją Nr. 2“. 1900−1901 m. kompozitorius su žmona viešėjo Rapale Italijoje. Antikinio meno formos ir Palestrinos muzika, pasak J. Sibelijaus, sukėlė jam „keistas mintis apie muzikos prigimtį“. Naujų idėjų vedamas kompozitorius 1902 m. perdirbo „En Saga“. Nerasdamas įkvėpimo šaltinių Helsinkyje, J. Sibelijus su šeima 1904 m. persikraustė į namą Tusuloje (dabar Jervenpė). Jis pradėjo garsėti užsienyje, keliavo po įvairias šalis, dirigavo savo kūrinių atlikimą ir dalyvavo premjerose. Ypač jo muzikai sekėsi D. Britanijoje. 1906 m. britų rašytoja Roza Niumarč publikavo knygą apie J. Sibelijų, kuri buvo išversta į vokiečių kalbą.[16] 1907 m. J. Sibelijus sukūrė „Simfoniją Nr. 3“ ir Helsinkyje sutiko Gustavą Malerį. 1908 m. jam buvo išoperuotas gerklės vėžys − jis nebegalėjo rūkyti ir vartoti alkoholio apie septynerius metus laiko. Šio laikotarpio J. Sibelijaus muzika buvo mažiau mėgiama ir suprantama publikos, kompozitorius pradėjo prarasti nacionalinio Suomijos kompozitoriaus vardą. 1911 m. sukūrė „Simfoniją Nr. 4“. Užsienyje garsas apie jį tik augo, 1912 m. jam buvo pasiūlytas kompozicijos profesoriaus postas Vienos muzikos akademijoje, kurio J. Sibelijus atsisakė. 1914 m. kompozitorius keliavo į JAV, kur Jeilio universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį.

Pirmojo pasaulinio karo metu valstybinė išmoka kompozitoriui nuvertėjo, jis nebegavo perlaidų iš vokiečių leidybinės firmos, J. Sibelijaus šeima gyveno beveik skurde. 1917 m. Suomijai paskelbus nepriklausomybę kilo trumpas pilietinis karas, kuris reikšmingai nepaveikė kompozitoriaus gyvenimo. 1919 m. jis paruošė galutinę „Simfonijos Nr. 5“ versiją. 1920 m. atmetė pasiūlymą tapti Eastman muzikos mokyklos kompozicijos dėstytoju JAV.[17] 1922 m. kompozitorius tapo masonų draugijos nariu.[18] 1923 m. įvyko „Simfonijos Nr. 6“ premjera ir 1924 m. − „Simfonijos Nr. 7“. 1931 m. kompozitorius atliko paskutinę kelionę į užsienį.[19] Iki 1943 m. kompozitorius kūrė „Aštuntąją simfoniją“ ir galų gale ją sunaikino negalėdamas užbaigti. Vėlyvaisiais metais J. Sibelijus buvo plačiai pripažintas ir gerbiamas kompozitorius tarptautiniu mastu. Jo 90-ojo gimtadienio proga Vinstonas Čerčilis jam nusiuntė Havanos cigarų dėžę. Janas Sibelijus mirė 1957 m. rugsėjo 20 d. nuo kraujo išsiliejimo į smegenis ir buvo palaidotas kalvos šlaite prie savo namo „Ainolos“ Jervenpėje. Jo žmona Aino mirė 1969 m. Jano ir Aino Sibelijų sodyboje „Ainoloje“ įkurtas muziejus.[20]

Šaltinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Encyclopaedia Britannica, 2017 05 04
  2. Barnett, Andrew. Sibelius. Yale University Press, 2007, p. 2
  3. Barnett, Andrew. Sibelius. Yale University Press, 2007, p. 3
  4. Barnett, Andrew. Sibelius. Yale University Press, 2007, p. 3
  5. Barnett, Andrew. Sibelius. Yale University Press, 2007, p. 4
  6. Barnett, Andrew. Sibelius. Yale University Press, 2007, p. 5
  7. Barnett, Andrew. Sibelius. Yale University Press, 2007, p. 4
  8. Barnett, Andrew. Sibelius. Yale University Press, 2007, p. 53
  9. Barnett, Andrew. Sibelius. Yale University Press, 2007, p. 75
  10. Barnett, Andrew. Sibelius. Yale University Press, 2007, p. 75
  11. Barnett, Andrew. Sibelius. Yale University Press, 2007, p. 79
  12. The Cambridge Companion to Sibelius. Cambridge University Press, 2004, p. 16
  13. Mäkelä, Tomi. Jean Sibelius. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xvii
  14. Barnett, Andrew. Sibelius. Yale University Press, 2007, p. 95
  15. The Cambridge Companion to Sibelius. Cambridge University Press, 2004, p. 81
  16. Mäkelä, Tomi. Jean Sibelius. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xx
  17. Mäkelä, Tomi. Jean Sibelius. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xxiii
  18. Mäkelä, Tomi. Jean Sibelius. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xxiii
  19. Mäkelä, Tomi. Jean Sibelius. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xxiv
  20. ainola.fi

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka