Jean Renaudie

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Jean Renaudie (1925 m. birželio 8 d. – 1981 m. spalio 13 d.) – prancūzų architektas, urbanistas.

Biografija ir kūrybos epizodai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1945 m. įstojo į Paryžiaus menų mokyklą.
  • 1958 m. gavęs diplomą, kartu su Pierre Riboulet, Gerard Thurnauer ir Jean-Louis Veret įkuria „Montružo ateljė“, kurios projektai apibūdinami kaip Le Corbusier palikimas su brutalizmo pėdsakais.
  • 1968 m. Jean Renaudie atsiskiria nuo paties suburtos grupės ir įkuria savo įmonę "Ivry - sur-Seine" Paryžiaus priemiestyje.
  • 19701975 m. vyksta pirmoji šio miesto centro rekonstrukcija, prie kurios ir prisideda Renaudie. Naujas priemiesčio veidas siūlo alternatyvą klasikinėms ir modernistinėms erdvėms. Visuomeninės ir privačios erdvės yra taip susipynusios, kad yra sunku įžvelgti ribą tarp jų. Taip pat naudojama trečia dimensija: fasadų platformos lyg žaidžia, stumdosi ir maišosi su augalija. Prekybos centras "Jeanne-Hachette" atneša Renaudie tarptautinę šlovę.
  • Jis buvo vienas iš pirmųjų oponentų architektūrinių kompleksų gamybos metodų ir pirmųjų miestų autorių 19501960 m. m. Jis niekada nenorėjo padaryti vieno modelio ar architektūrinės sistemos, bet atvirkščiai, ir iš jo pavyzdžių matosi kokie skirtingi ir įvairūs jo suprojektuoti būstai. Vieną iš puikių pavyzdžių matome Givors mieste, kurio senojo centro renovacijoje (19741981 m. m.) dalyvaudamas Renaudie suprojektuoja „Žvaigždžių miestą“. Šito socialinio būsto, esančio prie pat kalvos, ypatinga architektūra, kur architektas maksimaliai stengėsi optimizuoti butų vaizdus ir kryptis. Iš šio projekto aiškiai matyti architekto požiūris: jis į architektūrą žiūrėjo kaip į kompleksiškos struktūros materializaciją, pagal kurią organizuojami ryšiai tarp žmonių. Tai reiškia ne tik naudoti medžiagas ir technologijas, tačiau ir norus bei svajones. Renaudie taip pat domėjosi molekuline biologija ir įvairias jos struktūras laisvai naudojo kaip įkvėpimo šaltinį.
  • Renaudie atmeta funkcionalizmo struktūras ir susitelkia ties kūrimu būsto, kuris stimuliuotų socialinius pasikeitimus. Jo įsitikinimai labai gerai sutiko su jo struktūros pajautos gabumais – taip jis sugebėjo suprojektuoti žvaigždinio plano perstumtų būstų sistemą, kuri atsieitų visai nedaug, būtų naudingas, efektyvus ir tai matytųsi iki šių dienų.
  • Renaudie turėjo ir žmonių bendravimo viziją: kūrė tokias erdves, kampus, struktūras, kad gyventojai su kaimynais susitiktų dažnai ir įvairiose vietose, daug bendrautų, galėtų vieni kitus stebėti. Ši jo miesto vizija turi formalios įtakos (miestas kaip apimties rinkinys arba lauko tarpų, ertmių visuma) ir tai seka programa: organiški keliukai, lendantys ne tik viešose erdvėse bet ir tarp jo projektuotų namų, architektūros maišymo funkcija būtina, nėra atsižvelgiama į „realius poreikius“ kas būtų per daug paviršutiniška.
  • Tarp 19761983 m. m. vyksta ir keletas kitų rekonstrukcijų Paryžiaus priemiesčiuose.
  • Kitas Renaudie darbas: „Renaudie sodai“ Villetaneuse priemiesty. Visos šios realizuotos „utopijos“ įrodo koks Renaudie buvo užsispyręs – nė karto nenusileido užsakovui, darė tai apie ką kalbėjo ir ką rašė. Jam be teorijos nebuvo praktikos, todėl ir architektūros.
  • Nors jo darbai ir ryškiai išsiskiria iš kitų to meto (ir net šios dienos) architektūros, tačiau yra gana panašūs į vienas kitą savo trikampėmis smailėmis, betono brutalumu, augalijos ažūru, apskritai projektavimo sistemos idėja. Vis dėlto tai tik pagrindžia jo pasisakymą apie įvairovę – jog ji neatsiranda iš niekur kitur kaip iš architektų įvairovės – kurių kiekvienas yra „apsėstas“ savų įsitikinimų ir idėjų .
  • 1978 m. gauna didįjį nacionalinį architektūros apdovanojimą už visą savo veiklą. Didžiąją dalį sudaro socialiniai būstai ir urbanistinis miesto planavimas.
  • 1981 m. miršta būdamas 56 m. amžiaus.

Kūrybinės idėjos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keletas ištraukų iš Renaudie doktrinos „Kompleksiškumo logika“:

„Mieste nėra paprastų objektų, ten gali išvis nebūti jokių objektų. Kiekvienas elementas įgauna prasmę tik sandūroje su kitu. Kaip ir bet kuri kita organizacija, miestas, yra ženklas, kai neįmanoma atskirti elementų neprarandant visumos.“

Nuosavybė

Projektavo ją unikalią, niekada neprojektavo dviejų panašių interjerų, galvodamas apie jame gyvensiantį. Renkasi netikėtas formas, nors ir neturi nieko prieš stačius kampus, kaip tik mano kad labai daug galima kalbėti apie kvadrato geometrines ašis ir ideologiją.

Kompleksiškumas

Jo manymu neįmanoma priimti gero sprendimo, jei jis nėra kompleksiškas, nes socialiniai ir urbanistiniai ryšiai niekada nebus paprasti ar sugretinti. Kompleksiškumas yra evoliucijos ženklas. Atvirkščiai, sugretinimas padiktuoja tokius sprendimus, kurie per savo komplikacijas užkerta kelią bet kokiai evoliucijai.

Įstrižumas

Įstrižos kryptys suteikia tokį įspūdį, kurio niekaip negali perteikti statmenos kryptys. Tolygiai tai suteikia didesnę erdvių variaciją.

Įvairovė

Gyvenamųjų namų formų įvairovė sudaro palankias sąlygas mums tapti aktoriais, nes nėra kitų būdų erdvei suprasti kaip kad per veiksmą. Įvairovės svarba būsto interjero erdvėse kyla iš to, kad savininkai juos įsisavins tik kai jie bus skirtingi vienas nuo kito, t. y. nebebus tipiniai, o labiau asmeninio pobūdžio.

Evoliucija

Jei miestas yra kompleksiškas organizmas, jis taip pat ir gyvas, išsivystęs per tam tikrą laiko tarpą. Kai sakoma, kad būtina apibrėžti miesto funkcijas, reiktų neužmiršti, kad yra ir neapibrėžtų, neaiškių funkcijų, kurios atsiranda, po to nyksta, o jas pakeičia dar kitos.

Gyvenamieji namai

Kiekvienas būstas turėtų vaidinti savo vaidmenį daugiabutyje. Tai kūrimas namų, tarp kurių įsivyrautų toks santykis kaip tarp namelių kaime, kurie tokie patrauklūs, įdomūs ir simpatiški. Tačiau vis tiek, kad būstas rastų savo vietą tarp kitų, jo noras būti viena turi kilti iš vidaus.

Malonumas

Būste daug svarbiau ne jo kokybė, atitinkanti šios dienos funkciją ir poreikius, o daug abstraktesni faktoriai, t. y. ar ta erdvė, ar būstas teikia malonumo jame gyvenant.

Struktūra

Struktūra turi būti lyg vaizduotės, kūrybos įamžinimo medžiaga, lyg filtras esminei saviraiškos formai.

Laikas

Problema yra ta, kad senųjų miestų kompleksiškas organizmas buvo pastatytas per ilgą laiką, etapais ir tiesiog pačių gyventojų, o tai nėra rezultatas, kas yra fundamentalu planiniams/urbanistiniams sprendimams.

Mastelis

Miesto mastelyje vaizdus galima skaityti taip pat kaip interjere, kaip skulptūros formas, šviesos cirkuliaciją, vizualines tūrių ertmes ir kanalus.

Informacijos šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]