Jean-Pierre Rousselot
| Jean-Pierre Rousselot | |
|---|---|
 | |
| Gimė | 1846 m. spalio 14 d. Sen Klodas, Prancūzija |
| Mirė | 1924 m. gruodžio 16 d. (78 metai) Paryžius, Prancūzija |
| Veikla | kalbininkas, kunigas |
| Organizacijos | Paryžiaus katalikų institutas Prancūzijos kolegija |
| Pareigos | profesorius |
Žanas Pjeras Ruslo (pranc. Jean‑Pierre Rousselot, 1846 m. spalio 14 d. – 1924 m. gruodžio 16 d.) – prancūzų kalbininkas, kunigas, vienas eksperimentinės fonetikos ir lingvistinės geografijos pradininkų, kūrėjų.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki 1887 m. buvo vikaras ir klebonas, nuo 1887 m. Katalikų institute Paryžiuje dirbo prancūzų filologijos profesoriaus asistentu. 1889 m. šiame institute įkūrė pirmąją Eksperimentinės fonetikos katedrą. 1891 m. tapo mokslų daktaru. 1893 m. institute įsteigė prancūzų dialektologų draugiją. 1923 m. tapo Prancūzijos kolegijos profesoriumi. Ž. P. Ruslo pirmasis fonetikoje ėmė taikyti kimografinį ir palatografinį metodus, išrado ne vieną fonetikos tyrimų prietaisą, sukūrė kurčiųjų šnekos ugdymo ir kalbos sutrikimų šalinimo metodų. Jis buvo žurnalų „Revue de phonetique“ (1911), „Revue des patois gallo-romans“ (drauge su Ž. Žiljeronu, 1887) ir „Bulletin de la Societe des parlers de France“ (nuo 1893 m.) steigėjas bei vyriausiasis redaktorius.[1][2][3]
Reikšmingiausi Ž. P. Ruslo veikalai: „Eksperimentinės fonetikos pagrindai“ („Principes de phonétique expérimentale“, 2 t., 1897–1908), „Prancūzų kalbos tarties apybraiža“ („Précis de prononciation française“, 1902, su F. Laklotu), „Eksperimentinė fonetika ir kurtumas“ („Phonétique expérimentale et surdité“, 1903).[2]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 „Руссло Жан Пьер“. megabook.ru. Nuoroda tikrinta 2026-05-04.
- 1 2 T. Paulauskytė, red. (2018-12-20) [2011-12-08]. „Jean‑Pierre Rousselot“. VLE. Nuoroda tikrinta 2026-05-04.
- ↑ A. Girdenis (2020-07-31) [2004-08-20]. T. Paulauskytė (red.). „Fonetika“. VLE. Nuoroda tikrinta 2026-05-04.