Jautakių piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Jautakių piliakalnis
Jautakiu piliaklnis rytu p..JPG
Jautakių piliakalnis iš rytinės pusės

Jautakių piliakalnis
Koordinatės
56°18′42.6″ š. pl. 22°15′30.7″ r. ilg. / 56.311833°š. pl. 22.258528°r. ilg. / 56.311833; 22.258528Koordinatės: 56°18′42.6″ š. pl. 22°15′30.7″ r. ilg. / 56.311833°š. pl. 22.258528°r. ilg. / 56.311833; 22.258528
Savivaldybė Mažeikių rajonas
Seniūnija Tirkšlių seniūnija
Aukštis 15 m
Plotas 45 x 8-­15
Naudotas I tūkstantmetis - XIII a.
Žvalgytas 1966, 1970
Tirtas 1975-1977, 1993 m.
Registro Nr. A775K 1P / 23957, 23958, 5340 / AR622
Jautakių piliakalnis
Jautakių piliakalnis

Jautakių piliakalnis su gyvenviete, Pilalė, Pilies kalnas (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A775K 1P, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR622) – piliakalnis Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, Jautakių kaime, Tirkšlių seniūnija. Pasiekiamas iš plento  170  MažeikiaiSkuodas  prieš atsisukimą į Mažeikių pietvakarinį apvažiavimą pasukus į kairę pietų kryptimi į kolektyvinius sodus, už 50 m ­- į kairę rytų kryptimi, 200 m laikantis labiau dešinės – yra priekyje.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis įrengtas Ventos kairiajame krante, prie santakos su Gilupiu esančiame aukštumos kyšulyje. Aikštelė trikampio formos, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 45 m ilgio, 8-­15 m pločio. Aikštelės rytinis, pietinis ir vakarinis pakraščiai apardyti, nugriuvę. Apie 1930 m. aikštelės šiaurės rytų kampe buvo kūgio pavidalo pylimo liekanų, kurie vėliau nugriuvo į Ventą. Aikštelės šiauriniame krašte supiltas 1,5 m aukščio (XX a. pradžioje buvęs 3 m aukščio), 17 m pločio pylimas, už kurio iškastas 4 m pločio, iki 1,5 m gylio griovys (tyrimų duomenimis). Piliakalnio pietinėje papėdėje, apie 6 m žemiau aikštelės pietinio krašto, yra 20 x 30 m dydžio terasa. Tyrimų metu pietinėje papėdėje aptikti trys iki 3 m pločio ir 1,5 m gylio grioviai, o čia buvusioje terasoje rasti du 3 m pločio, iki 1,5 m gylio grioviai, iškasti 3 m vienas nuo kito. Šlaitai statūs, 15 m aukščio. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu - XIII a. Manoma, piliakalnis I tūkstantmečio viduryje ir antroje pusėje buvo papėdės gyventojų slėptuvė.

Piliakalnį labai apardė arimai. Pylimas apaugęs avietėmis, šlaitai - retais lapuočiais, pomiškis iškirstas.[1]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1966 m. atliko Istorijos institutas, 1970 m. – Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. 1975-1976 m. Istorijos instituto archeologai Jonas Stankus ir Algimantas Merkevičius piliakalnio aikštelėje bei pietinėje papėdėje ištyrė 325 m² piliakalnio aikštelės, 166 m² – pietinio šlaito terasos plotą. Aikštelėje rastas 0,3-1,0 m storio kultūrinis sluoksnis su stulpavietėmis, akmeniniu galąstuvu, moliniu svoreliu, žalvariniu žiedu, lipdyta lygiu ir šiurkščiu paviršiumi ir žiesta, puošta banguotiniu raštu keramika, gyvulių kaulais. Aikštelės šiaurės rytų pakraštyje rasta įtvirtinimų – rąstų užtvaros – liekanų. Jos vietoje (užtvara sudegė) vėliau buvo supiltas 1,5 m aukščio pylimas, sutvirtintas akmenimis ir rąstais, ir iškastas 1,5 m gylio ir 4 m pločio griovys. Aikštelės pietvakarinėje dalyje rasta stulpaviečių, manoma, čia buvo 2-3 stulpinės konstrukcijos pastatai, ir akmenų grindinių.

Padarius pylimo pjūvį nustatyta, kad jis piltas per vieną kartą iš molio, o prieš tai piliakalnyje buvusi gyvenvietė buvo apsaugota tik rąstų tvora. Pylimo pakraščius tvirtino apie 0,5 m dydžio iš akmenų krautos dėžės, o jo viršuje stovėjo stulpinės konstrukcijos įtvirtinimai. Ant pylimo viršaus buvo įrengta stačių rąstų užtvara, jos įtvirtinimai atskyrė kalvos dalį su gyvenviete nuo piliakalnio.

Gyvenvietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į šiaurės vakarus ir pietvakarius nuo piliakalnio, 2,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1975­-1977 m. (ištirtas 1777 m² gyvenvietės plotas) ir 1993 m. Iki 150 cm storio I tūkstantmečio - XIII a. kultūriniame sluoksnyje rasta stulpaviečių, židinių, žalvariniai: žiedas, žvangutis, apyrankės dalis, segių, kitokių dirbinių fragmentų, geležiniai: dalgis, kaplys, cilindrinė spyna, skiltuvas, kalavijo skersinuko fragmentas, peilių, ylų, stiklinis karolis, lygios ir žiestos keramikos, gyvulių kaulų, gargažių. Ištirtos gyvenvietės 21 atviro židinio (nuo 0,6 x 0,9 m iki 1,0 x 1,2 m dydžio) liekanos; aplink rasta stulpaviečių, akmenų grindinių, dalis jų įrengta lauke – buvo su užtvaromis nuo vėjo. Vakariniame gyvenvietės krašte aptikti gyvenvietės įtvirtinimai -­ iš vidutinio dydžio akmenų krauta 50 cm pločio sienelė-pylimėlis. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.[2]

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Ritinės piliakalnis 15 km
Dapšių piliakalnis 7,5 km
Griežės II piliakalnis 9 km
Leckavos piliakalnis 8 km
Blank-50px.png
Jedžiotų piliakalnis 34 km
Girdenių piliakalnis 25 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Žagarės piliakalnis 60 km
Vadagių piliakalnis 12 km
Renavo piliakalnis 13 km
Buožėnų piliakalnis 29 km
Džiuginėnų piliakalnis 35 km
Daubarių piliakalnis 4,5 km
Gyvolių piliakalnis 21 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p.72-­73 (Nr. 253)
  2. Algimantas MerkevičiusJautakių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 602 psl.
  • Ličkūnas S. Mažeikių apskrities piliakalniai // Gimtasai kraštas. Šiauliai, 1934. Nr. 1, p. 50.
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 145
  • Merkevičius A. Jautakių (Mažeikių raj.) piliakalnis // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1976–1977 metais. Vilnius, 1978. p. 111–114.
  • Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Вильна, 1899, c. 81.
  • Stankus J. Jautakių (Mažeikių raj.) gyvenvietės tyrinėjimai 1976 ir 1977 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1976–1977 metais. Vilnius, 1978. p. 108–111.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]