Japonijos tradiciniai muzikos instrumentai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Japonijos tradiciniai muzikos instrumentai yra instrumentai, kuriais grojama Japonijos tradicinėje ar folklorinėje muzikoje. Jie sudaro styginiai, pučiamieji ir mušamieji. Daugumos instrumentų kilmė Kinijoje, bet Japonijoje jie buvo pakeisti ir priderinti prie Japonijos kultūros.


Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didelė kolekcija muzikos stilių ir instrumentų iš Azijos kontinento į Japonija buvo pradėta perduoti jau VI a. Trys iš geriausiai žinomų Japonijos tradicinių instrumentų buvo pristatyti Japonijai tuo metu. Tai yra Biva, koto ir šakuhačis. Kartu su instrumentais buvo pristatyta ir seniausia klasikinė muzika Gagaku. VI a Japonijos imperatorius siuntė savo geriausius atstovus į Tang karališkuosius rūmus Kinijoje studijuoti poeziją, politiką, architektūrą, Budizmą ir muziką. Kinijos karališkuosiuose rūmuose Japonijos muzikantai susipažino su muziką iš Indijos, Korėjos, Pietryčių ir Vakarų Azijos įskaitant ir imperatoriaus rūmuose grojamos muzikos Gagaku. Pagrindiniai instrumentai, kuriuos naudoja Gagaku yra styginiai ir pučiamieji. Mušamieji neturi didelės reikšmes. Pirmutinis instrumentas yra styginis, trumpakaklis Biva (4 stygų), kuris buvo importuotas kaip Kinijos pipa. Biva suteikia unikalų garsą, vadinama savari garsą. Tarp pučiamųjų instrumentų yra hičiriki (dūda), kuri groja melodiją bei šio, sukurta naudojant kinų instrumentą šeng. Šio sukuria foninę muziką. Šie instrumentai buvo pirmieji atgabenti į Japoniją. Kai kurie instrumentai paliko didesnį įspūdį ir patraukė daugiau muzikantų dėmesio ir išliko naudojami iki šių laikų, tokie kaip: gaku-so, gaku-biwa (dauguma perkusinių instrumentų). Šakuhači buvo išmestas ir gagaku orkestro bei netraukė niekieno dėmesio bent 200 metų. Taip pat VI a. kanklės Koto buvo pristatytos iš Kinijos ir taip pat grojamos karališkuose rūmuose. Pirmoji instrumento versija turėjo tik penkias stygas (vėliau septynias) ir buvo apie metro ilgio, o Nara periode (710 – 794) Koto buvo trylikos stygų instrumentas, kurio ilgis buvo apie 2 metrus. Heian laikotarpiu (794 – 1185) muzikos stiliai buvo padalinti į dvi dalis: togaku ir komagaku . Kitas gerai žinomas Japonijos instrumentai yra šamisen (trijų stygų liutnia), kuri atgabenta į Japonija XVI a. vidurį. Taip pat dauguma instrumentų XVI a. perėjo daug pakeitimų jie buvo priderinti prie Japonijos tradicinės muzikos, žaidžiant su jų išvaizda, technika skirtingai nei Kinijos prototipai. Dėl šamisen atsiradimo Japonijoje, Biva tapo nepopuliari. Nors tai kurie muzikantai šiais laikais ieško savito stiliaus groti šiuo instrumentu ir taip jis vis dar išlieka iki šių dienų. XII a. aklieji dvasininkai, grojantys Biwa išgyveno nuosmukį, tačiau tuo pačių metu biva buvo naudojama nupasakoti garsųjį istorinį mūšį tarp Heike ir Genji. Taip biva tapo populiari kadangi buvo naudojama šiam istoriniam įvykiui nupasakoti. Tradicija buvo pavadinta Heike - biva. XVI a. puikiai atspindi instrumentų tobulėjimą. Azuči Momoyama periodas yra labai svarbus instrumentų plėtrai. Šiame periode nuo primityvių instrumentų prie modifikuotų. Senos kanklės įgavo dabartinę formą (Koto), taip pat ir shamizen, kuria grojama sawari stiliumi. Nors šakuhačis tapo antsamblių ir muzikantų instrumentu, kaip atskiras instrumentas jis vis dar išlieka stiprus religinis instrumentas. XVII a. šakuhačis buvo perimtas Zen Budizmo sektos pavadinimu Fuke ir šis instrumentas tapo dvasinė disciplina. Zen Budizmo muzika atskleidžia tikrąją šakuhači kilmę. Šakuhači pūtimas laikomas Sui-Zen (pūtimo meditacija). Šio praktikavimo esmė yra išgauti tobulą garsą ir pasaulio taikos pagalbą pasiekti nušvitimą. Edo periodu (1600-1867) šamisen buvo mėgstamiausias instrumentas. Šis instrumentas buvo naudojamas melodingam dainavimui bei pasakojamam dainavimui. Tai pat, Japonija atsisakė kontaktų su užsieniu, o instrumentai, tokie kaip Koto, buvo populiarinami už karališkų rūmų. Taip pat XVII a. Koto instrumentas (13 stygų citra) greitai tapo populiariu instrumentu namų naudojimui. Anksčiau koto buvo gagaku ansamblio dalis, bet tapo solo instrumentu nuo XVII a. Muzika išgauta iš Koto instrumento originaliai buvo vadinama sokijok ir grojama aklų žmonių. Vėliau mergaitės ir moterys kariuomenėje ir aukštesnėje klasėse išmoko juo groti ir tapo jų kultūros švietimo dalimi. Prieš Meiji restauraciją 1868m. šakuhači nebuvo laikomas muzikos instrumentu, o buvo naudojamas kaip relikvija ir naudojama Zen Budizmo išpažinėtojų vienuolių, vadinamų komuso ir priklausė Huke sektai. Šakuhači buvo kaip įrankis norint pasiekti Nirvana. Ir dabar žmonės, grojantys prisimena šio instrumento svarbą ir simboliką. Meidži periodu (1867 – 1912 m.) Japonų lyderiai perėmė vakarų valdžios, švietimo, ekonomikos modelius. Taip pat ir žinoma kartu ir kultūrą - muziką, instrumentus (pianinas) ir kelis muzikos žandrus (džiazą, klasiką).

Grojimas instrumentais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kitaip nei vakaruose, muzikos mokykloje nesimokama groti įvairiais instrumentais. Muzikos mokykla Japonijoje reiškia tam tikro instrumento mokykla. Mokyklą pastato gerai žinomas muzikantas, o joje mokosi jo pasekėjai, kitaip vadinami, mokiniai, kurie mokosi tik to instrumento technikos ir įvairių stilių grojimo būtent to muzikanto, kurio ir yra įkurta mokykla, taip mokyklos ir skiriasi nuo kitų, to paties instrumentu mokančiu groti, muzikantų mokyklų. Po kelių metų studijavimo, mokiniai gali įgauti savo išmokimo lygio pavadinimus: jun-ši-han - kuris leidžia mokyti kitus savo instrumentu; ši-han - meistro ar didingo meistro pavadinimas bei dai-ši-han. Mokiniai gali palikti mokykla ir įkurti savo, jeigu jis sukūrė savo grojimo stilių tuo instrumentu. Aišku tokių mokyklų yra labai daug, bet tik kelios lieka populiarios ir įtakingos.

Japonijos tradiciniai instrumentai šiandien[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – gramatika, didžiosios raidės
Jei galite, sutvarkykite.

Šiandien naudojamas ir iš Kinijos kilęs šeng, kitaip dar vadinamas hičiriki – dvigubos nendrės pučiamas instrumentas. Tarp šone pučiamų fleitų nokan, kuri yra naudojama noh teatre ir instrumentas šinobue naudojamas gagaku ir įvairiuose festivaliuose ar folkloro muzikoje. Nors Japonai labai gerai saugo savo muzikos tradicijas ir instrumentus, bet modernizacija ir vakarų šalių įtaka sukėlė dramatiškų pasikeitimų muzikos ir kitų menų tradicijoms. XXa. Tradicinė Japonijos muzika tapo nebeįdomi, nors vėliajame VIII deš. buvo neryškus tradicinės muzikos atšilimas. Ypač po Antrojo pasaulinio Karo, Japonai, kurie mokėsi groti tradiciniais instrumentai buvo labai mažas procentas, o ir besimokantys japonai, tradicinius instrumentus stengėsi kuo labiau sumodernizuoti ypač tokius instrumentus kaip šakuhači, šamisen, biva, koto. Be to, atsirado nemažai vakariečių, kurie pradėjo mokytis groti Japonijos tradiciniais muzikos instrumentais. Ypač populiarus instrumentas tarp vakariečių buvo šakuhači. Tiesa, kitaip nei japonai, vakariečiai mokėsi originalių grojimų metodų bei laikėsi tradicijų. Pirmoje XX a. dalyje vakarų įtaka Japonijos populiariajai muzikai palaipsniui augo. Nors vakarų muzikos priemonės tapo plačiai naudojamos, bet jos buvo naudojamus derinant su japoniškais instrumentais. Melodijos vis dar išlikdavo Japonijos tradiciniai muzikai būdingo stiliaus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]