Japonijos okupacija
Sąjungininkų okupacija Japonijoje – Japonijos administravimas ir pertvarkymas po jos kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare, trukęs nuo Japonijos pasidavimo 1945 m. rugsėjo 2 d. iki 1952 m. balandžio 28 d., kai įsigaliojo San Fransisko taikos sutartis.[1][2] Nors okupacija buvo formaliai sąjungininkų, realią vykdomąją valdžią turėjo JAV paskirtas Sąjungininkų pajėgų vyriausiasis vadas (SCAP), kuriuo didžiąją laikotarpio dalį buvo generolas Daglasas Makarturas.[1] Okupacijos tikslai paprastai apibūdinami dviem kryptimis: demilitarizacija (karo potencialo panaikinimas) ir demokratizacija (politinės sistemos reformos, pilietinių teisių plėtra).[3]
.svg)
Istorinis kontekstas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1945 m. Japonija priėmė Potsdamo deklaracijos sąlygas ir 1945 m. rugsėjo 2 d. pasirašė pasidavimo aktą. Netrukus Japonijoje pradėjo veikti JAV vadovaujama okupacinė administracija, kurios politinę kryptį ir sprendimus lemiančiai formavo SCAP būstinė (GHQ/SCAP).[1]
Okupacinė administracija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]SCAP ir sąjungininkų priežiūros institucijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Okupacijos vykdomoji valdžia buvo sutelkta SCAP (angl. Supreme Commander for the Allied Powers) rankose. JAV Valstybės departamento istoriko apžvalga pabrėžia, kad nors Didžioji Britanija, SSRS ir Kinijos Respublika turėjo patariamąjį vaidmenį per Sąjungininkų tarybą, galutinė sprendimų teisė priklausė Daglasui Makartūrui.[1] Tokios institucijos kaip Tolimųjų Rytų komisija ir Sąjungininkų taryba Japonijai formaliai buvo skirtos priežiūrai, tačiau jų praktinė įtaka buvo ribota.[4]
Japonijos vyriausybės vaidmuo
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kasdienė administracija dažnai buvo vykdoma per esamas Japonijos ministerijas ir institucijas, tačiau jos veikė SCAP direktyvų rėmuose. Okupacinė valdžia vykdė politinių pareigūnų patikras (purge), pertvarkė policijos ir švietimo sistemas, inicijavo teisės aktų ir institucijų reformas.[3]
Demokratizacija ir politinės reformos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Naujoji Konstitucija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vienas reikšmingiausių okupacijos rezultatų – Japonijos Konstitucija, paskelbta 1946 m. lapkričio 3 d. ir įsigaliojusi 1947 m. gegužės 3 d.[5] Konstitucija įtvirtino liaudies suverenitetą, išplėtė pilietines teises ir, garsiausiai, 9 straipsnyje paskelbė karo kaip suverenaus valstybės instrumento atsisakymą.
Rinkimų teisė ir moterų balsavimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Okupacijos metais buvo išplėsta rinkimų teisė – įskaitant moterų balsavimo teisę. Pirmieji visuotiniai rinkimai be lyties skirties Japonijoje įvyko 1946 m. (moterims balsuojant pirmą kartą).[6]
Demilitarizacija ir teisingumas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Okupacinė valdžia panaikino Japonijos imperines ginkluotąsias pajėgas, apribojo karinės pramonės potencialą ir inicijavo karo nusikaltimų teismus. Svarbiausias jų – Tarptautinis karinis Tolimųjų Rytų tribunolas (vadinamasis Tokijo tribunolas), sušauktas 1946 m. balandžio 29 d. ir sprendimus paskelbęs 1948 m. lapkričio 12 d.[7]
Ekonominės ir socialinės reformos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Okupacijos administracija vykdė žemės reformą ir bandė riboti didžiųjų konglomeratų (zaibatsu) įtaką. Britannica pažymi, kad žemės reforma sumažino nuomininkų ūkininkų dalį nuo 46 % iki 10 %.[3] Švietimo sistema taip pat buvo pertvarkyta, siekiant mažinti elitinį pobūdį ir priartinti ją prie JAV modelio.[3]
„Atvirkštinis kursas“ ir Šaltojo karo įtaka
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Apie 1947–1950 m. okupacijos politika palaipsniui kito: augant Šaltojo karo įtampoms, didėjo dėmesys ekonominiam stabilizavimui ir politinio radikalizmo ribojimui. Ši krypties kaita dažnai vadinama „atvirkštiniu kursu“.[8]
Okupacijos pabaiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Okupacija baigėsi, kai San Fransisko taikos sutartis įsigaliojo 1952 m. balandžio 28 d. ir Japonijai buvo grąžintas pilnas suverenitetas.[2][9] Sutarties įsigaliojimas teisiškai užbaigė sąjungininkų okupaciją ir atvėrė kelią pokarinei Japonijos užsienio ir saugumo politikos sistemai.
Taip pat skaityti
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 „Occupation and Reconstruction of Japan, 1945–52“ (anglų). Office of the Historian, U.S. Department of State. Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ 2,0 2,1 „Treaty of Peace with Japan (San Francisco)“ (anglų). U.S. Department of State. Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 „Occupation of Japan“ (anglų). Encyclopaedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ „Glossary – Allied Council for Japan“ (anglų). National Diet Library (Japan). Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ „THE CONSTITUTION OF JAPAN“ (anglų). Prime Minister of Japan and His Cabinet (Kantei). Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ „Introduction of Female Suffrage“ (anglų). Crosscurrents (University of Hawaiʻi). Suarchyvuotas originalas 2024-12-04. Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ „International Military Tribunal for the Far East (IMTFE)“ (anglų). The National WWII Museum. Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ „The Allied Occupation of Japan“ (anglų). Japan Society. Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ „Address in San Francisco at the Opening of the Conference for the Japanese Peace Treaty“ (anglų). Harry S. Truman Library & Museum. Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Dower, John W. (1999). Embracing Defeat: Japan in the Wake of World War II (anglų). W. W. Norton.
- Takemae, Eiji (2002). Inside GHQ: The Allied Occupation of Japan and Its Legacy (anglų). Continuum.