Japonijos migracijos politika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Japonija
Japonija

Straipsnis iš serijos:
Japonijos politinė sistema









Japonijos migracijos politiką sudaro sienos kirtimo, laikino arba nuolatinio gyvenimo šalyje, pilietybės gavimo ir kitų aspektų reguliavimas. Pagrindiniai tai kontroliuojantys teisės aktai yra Imigracijos Kontrolės Ir Pabėgėlių Pripažinimo įstatymas (jap. 出入国管理及び難民認定法), Užsieniečių Registracijos įstatymas (jap. 外国人登録法), Pilietybės įstatymas (jap. 国籍法), Bendrasis Migracijos Kontrolės Planas (jap. 出入国管理基本計画) ir kiti. Už migracijos politikos vykdymą didžiąja dalimi atsakingas Teisingumo ministerijai priklausantis Imigracijos biuras.

Senstanti Japonijos visuomenė ir augantis darbo jėgos poreikis daro didelę įtaką šaliai rinktis atviresnę migracijos politiką. Kartu su planais įsileisti tam tikros kvalifikacijos užsieniečius, vykdomas ir patekimo į Japoniją griežtinimas bei kontrolės didinimas.

Migracijos mastai[taisyti | redaguoti kodą]

Kasmet Japonijos sieną legaliai kerta apie 50 mln. žmonių, iš kurių 30 % nėra šios šalies piliečiai[1]. Kasmet daugiau nei 40 000 iš jų Japonijoje apsigyvena ilgesniam laikui[2]. 2008 metų duomenimis šalyje gyvena 2,2 mln. žmonių (1,74 % visos populiacijos), turinčių nuolatinio gyventojo arba laikino rezidento statusą[3]. Daugiau nei tris ketvirtadalius jų sudaro Korėjos, Kinijos ir Brazilijos pilietybę turintys asmenys. Tarp likusiųjų vyrauja asmenys iš Filipinų, Peru bei JAV.

16 % nuo visų imigrantų sudaro atvykusieji kaip sutuoktiniai arba šeimos nariai, 6 % - užsienio studentai, likusieji - kaip darbuotojai.

Atvykimas į šalį[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis migraciją Japonijoje kontroliuojantis įstatymas yra Imigracijos Kontrolės Ir Pabėgėlių Pripažinimo įstatymas (jap. 出入国管理及び難民認定法), galiojantis nuo 1951 metų[4]. Jame įvardinama, kokie kitų šalių piliečiai ir kokiomis sąlygomis gali patekti į šalį; kokie patikrinimai turi būti vykdomi kertant sieną; kokie reikalavimai keliami norintiems likti ilgesniam laikotarpiui; kokiais atvejais vykdoma deportacija; nagrinėjami su pabėgėliais susiję klausimai; bei kt.

Įprastais atvejais visi atvykstantieji į Japonija turi turėti arba pasienio poste gauti vizą. Jeigu atvykstančiojo į Japoniją šalis yra pasirašiusi dvišalę sutartį dėl bevizio režimo, gaunamas leidimas tam tikrą laiką būti šalyje, kol negrįžtama į savo šalį arba nepakeičiamas statusas (negaunama atitinkamo pobūdžio viza). Naujos vizos gavimui yra būtinas Japonijos Teisingumo ministerijos išduodamas Tinkamumo sertifikatas (jap. 在留資格認定証明書), patvirtinantis, jog prašantysis atitinka bendrus tam tikrai vizai keliamus reikalavimus.

Visi užsienio šalių piliečiai, išskyrus turintys specialaus rezidento statusą, kirsdami Japonijos sieną turi taip pat pateikti ir biometrinius duomenis: veido fotografiją bei pirštų antspaudus[5]. Šis reikalavimas įsigaliojo nuo 2007 metų lapkričio 20d.

Asmuo neturintis vizos arba turintis turisto vizą šalyje gali būti ne ilgiau kaip 90 dienų.

Leidimas likti šalyje ilgesnį laiką[taisyti | redaguoti kodą]

Norintieji ilgesniam laikotarpiui likti šalyje privalo gauti vizą, atitinkančia veiklos pobūdį: studijų, darbo, diplomatinę, sutuoktinio ir kt. Nuo to priklauso ir vizos galiojimo trukmė, kuri gali būti nuo 3 mėnesių iki kelerių metų (jai pasibaigus, galimas pratęsimas). Be vizų gali būti suteikiami ilgo rezidavimo bei nuolatinio gyventojo leidimai. Pirmasis išduodamas pabėgėliams, buvusiems Japonijos piliečiams bei kitoms žmonių grupėms, o antrasis - asmenims, šalyje pragyvenusiems bent penkerius metus iš eilės.

Nuolatinio gyventojo statusą 2007-taisiais turėjo 870 000 užsieniečių. Tai sudaro 40.4 % visų šalyje esančių imigrantų. Likusieji turėjo laikino rezidento statusą.

Užsieniečių registracija[taisyti | redaguoti kodą]

Kiekvienas užsienietis likęs Japonijoje ilgesniam nei 90 dienų laikotarpiui privalo užsiregistruoti jo gyvenamosios vietos savivaldybėje. Šią registraciją reglamentuoja Užsieniečių Registracijos įstatymas (jap. 外国人登録法), priimtas 1952 metais[6]. Jos metu būtina pateikti pasą, nuotrauką, legalų buvimą Japonijoje patvirtinančius dokumentus bei kitą informaciją. Iki 1999 metų visi neturintys specialaus rezidento statuso taip pat turėjo pateikti pirštų antspaudus, tačiau ši praktika buvo panaikinta po ilgamečių protestų.

Atlikus visas reikiamas procedūras, išduodamas Užsieniečio Registracijos Sertifikatas (jap. 外国人登録証明書), kuris gali būti naudojamas kaip tapatybę patvirtinantis dokumentas. Asmuo jį privalo visada nešiotis su savimi ir pateikti, jeigu to reikalauja atitinkami pareigūnai. To nepadarius gresia piniginės baudos arba įkalinimas. Šis sertifikatas yra Japonijos nuosavybė ir išvykstant iš šalies privalo būti grąžinamas. Sertifikato atnaujinimas taip pat būtinas kiekvieną kartą keičiant gyvenamąją vietą šalies viduje.

Pilietybės suteikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pilietybės suteikimą reglamentuoja Pilietybės įstatymas (jap. 国籍法), priimtas 1950 metais[7].

Japonija yra jus sanguinis šalis, t. y. pilietybė suteikiama pagal tėvų pilietybę, o ne pagal gimimo vietą. Antras įstatymo straipsnis nurodo, jog vaikas Japonijos pilietybę gauna, jeigu: 1) gimimo metu vienas iš tėvų turėjo Japonijos pilietybę; 2) tėvas, miręs prieš gimstant vaikui, turėjo Japonijos pilietybę; 3) tėvai nežinomi arba neturi jokios pilietybės, o vaikas gimė Japonijos teritorijoje. Iki 2009 metų šis straipsnis buvo taikomas gana griežtai ir nesantuokiniai migrančių vaikai, kurių tėvai japonai, gimimo metu negalėjo gauti pilietybės. Šiuo metu ir nesantuokiniai vaikai gali tapti šalies piliečiais, jeigu jų tėvai pripažįsta tėvystę ir turi Japonijos pilietybę.

Japonijos piliečiai, vyresni nei 22 metai, negali turėti daugiau nei vienos pilietybės: įstatyme teigiama, jog kiekvienas priimdamas kitos šalies pilietybę turi atsisakyti turimos Japonijos pilietybės. Asmenys iki 22 metų gali turėti dvigubą pilietybę, tačiau vėliau turi pasirinkti kažkurią vieną.

Siekiantys tapti Japonijos piliečiais turi atitikti šešis pagrindinius reikalavimus: 1) pragyventi šalies teritorijoje bent 5 metus iš eilės; 2) būti bent 20 metų amžiaus; 3) neturėti nusikalstamos praeities ir pasižymėti geru elgesiu; 4) turėti pakankamai gebėjimų ir lėšų išlaikyti save; 5) turi būti pasiruošę atsisakyti užsienio šalies pilietybės; 6) nepriklausyti organizacijai, kuri organizuoja, arba asmeniškai neorganizuoti veiklos, kuria siekiama nuversti Japonijos valdžią ar konstituciją. Be viso to būtina pateikti atitinkamus dokumentus. Pilietybės prašantis asmuo yra įvairiais būdais tikrinamas, ar atitinka gana abstrakčiai skambančio "gero elgesio" reikalavimą[8]. Visus prašymus gauti Japonijos pilietybę svarsto ir patvirtina Teisingumo ministerija, procesas užtrunka apie metus.

Kasmet Japonijos pilietybę natūralizacijos būdu gauna apie 16 000 žmonių, daugiausiai jų (apie 70 %) - korėjiečiai, kurių tėvai gyvena Japonijoje dar nuo kolonijinių laikų.

Dabartinė migracijos politikos padėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Senstanti Japonijos visuomenė ir augantis darbo jėgos poreikis daro didelę įtaką šalies valdžiai renkantis atviresnę migracijos politiką. Tai geriausiai atspindi Pagrindinis Migracijos Kontrolės planas (jap. 出入国管理基本計画), kurio naujausia trečioji versija skirta 2005-2010 metų laikotarpiui[9]. Jame apžvelgiama esama migracijos padėtis, kylantys iššūkiai, problemos bei galimi būdai joms išspręsti.

Japonijos valdžia pripažįsta, kad šalis gali susidurti su rimtomis problemomis per ateinančius keliasdešimt metų dėl spartaus gyventojų senėjimo. Šiuo metu šalis turi neigiama populiacijos prieaugį ir prognozuojama, jog 2050 metais Japonijoje gyvens 100,6 mln. žmonių palyginus su dabar esamais 127,7 mln., o sulaukusiųjų daugiau nei 65 metų padidės nuo 21 % iki 40 %. Jau šiuo metu žmonių iki 15 metų procentas yra vienas iš mažiausių tarp visų valstybių - 13.6 %.

Plane kalbama apie atviresnį imigrantų, kurie galėtų dirbti tam tikrose sferose, priėmimą, dokumentų gavimo supaprastinimą, visuomenės toleranciją skatinančias programas ir kita. Ypač akcentuojami asmenys, turintys aukštą kvalifikaciją bei galintys slaugyti senyvus žmones. Visa tai palaipsniui perkeliama ir į praktiką: per paskutinius kelis metus buvo pasirašytos ekonominio bendradarbiavimo sutartys su tokiomis šalimis kaip Vietnamas, Tailandas, Filipinai, Malaizija ir kitomis[10], kas leis be viso kito importuoti į Japoniją ir tų šalių darbo jėgą. Verslo grupės, pajautę žmogiškųjų išteklių trūkumą, taip pat daro spaudimą dėl liberalesnių migracijos įstatymų. Pavyzdžiui, 2008 metų spalį Japonijos Verslo Federacija (jap. 経団連), didžiausia ir įtakingiausia verslo asociacija šalyje, išleido pareiškimą, kuriuo reikalaujama skatinti imigraciją[11].

Kartu su planais įsileisti tam tikros kvalifikacijos užsieniečius, vykdomas ir patekimo į Japoniją griežtinimas bei kontrolės didinimas. Tai pateisinama trimis pagrindiniais teiginiais: 1) daug užsieniečių lieka šalyje ilgiau nei leidžia jų viza, t. y. tampa nelegaliais imigrantais; 2) imigrantai yra atsakingi dėl didėjančio nusikalstamumo; 3) imigrantais sunku pasitikėti po teroro atakų JAV. Dėl šių priežasčių į šalį stengiamasi priimti tik tam tikrus Japonijos iškeltus reikalavimus atitinkančius asmenis. Nuo 2007 metų lapkričio mėnesio kiekvienas užsienietis kirsdamas Japonijos sieną turi būti nufotografuotas ir duoti pirštų antspaudus. Gauti biometriniai duomenys tikrinami duomenų bazėse (bendradarbiaujant su JAV, kuri pateikė savo įtariamųjų sąrašus) ir radus netinkamų ar įtarimą keliančių duomenų atvykėlis gali būti neįleistas į šalies vidų. Imigracijos biuras taip pat yra įsteigęs anoniminį numerį[12], kuriuo galima pranešti apie įtarimą keliančius ar nelegaliai šalyje esančius užsieniečius. Internetiniame puslapyje rašoma, jog tai daroma siekiant Japonijai atgauti "saugiausios šalies pasaulyje" vardą.

Imigrantams kylančios problemos[taisyti | redaguoti kodą]

Japonijos migracijos politika, jos veiklumas arba, iš kitos pusės, abejingas neveiklumas bei visuomenės požiūris į migrantus neretai susilaukia nemažai kritikos tiek iš pačių šalyje gyvenančių užsieniečių, tiek ir iš žmogaus teises ginančių organizacijų.

Pirštų antspaudai[taisyti | redaguoti kodą]

Pirštų antspaudų ėmimas iš užsieniečių Japonijoje turi ilgą istoriją. Jų davimas tapo privalomas visiems neturintiems Japonijos pilietybės jau 1955-taisiais. Protestai dėl tokios tvarkos ypač suaktyvėjo 8-tajame dešimtmetyje, kol galiausiai 1999 metais įstatymas buvo pakeistas ir pirštų antspaudų nustota reikalauti[13]. Tačiau situacija pasikeitė, kai nuo 2007 metų praktiškai visi į šalį atvykstantys užsieniečiai privalo būti nufotografuojami ir paimami jų pirštų antspaudai. Tokie veiksmai pateisinami didėjančiu nesaugumu pasaulyje ir galimais teroro aktais nukreiptais prieš Japoniją[14], nepaisant to, kad lig šiol visi teroristiniai išpuoliai buvo įvykdyti pačių Japonijos piliečių. Biometrinių duomenų paėmimo išimtis taikoma tik specialųjį rezidento statusą turintiems asmenims, kurį daugiausiai turi antros-trečios kartos korėjiečiai.

Prieš priimant naujas sienos kirtimo taisykles buvo sulaukta nemažai protestų bei kritikos iš įvairių organizacijų[15]. Teigiama, kad užsieniečiai sulyginami su teroristais ir su jais elgiamasi kaip su įtariamaisiais, nesilaikoma nekaltumo prezumpcijos, o Japonijos visuomenėje tik stiprinamas požiūris, kad užsieniečiai susiję su nusikalstama veikla taip skatinant diskriminaciją ir nepasitikėjimą[16].

Diskriminacija[taisyti | redaguoti kodą]

Japonijoje gyvenantys užsieniečiai gali patirti diskriminaciją tiek iš visuomenės, tiek iš valdžios institucijų pusės[17]. Dažniausiai tai susiję su būsto paieška, aptarnavimo sfera, darbo paieška, policijos įtarumu ir kt. Reikia pažymėti, kad diskriminacija praktiškai visais atvejais yra pasyvi, t. y. Japonijoje nėra grupuočių, kurios fiziškai susidorotų su atvykėliais. Valdžios pozicija taip pat labiau pasyvi nei aktyvi – nors šalyje nėra oficialiai organizuotos diskriminacinės politikos prieš mažumas, bet nėra ir nė vieno įstatymo, kuris jas gintų. Nepaisant 14-to Japonijos konstitucijos straipsnio, teigiančio, kad „visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą ir neturi būti diskriminuojami politiniuose, ekonominiuose ir socialiniuose santykiuose dėl rasės, kilmės, lyties, socialinio statuso ar šeimos kilmės“, tai daro diskriminaciją Japonijoje tik antikonstitucinę, bet ne nelegalią ir apsunkina teisinį konkrečių diskriminacijos atvejų sprendimą.

Užsieniečiai, kurie ieško būsto, vis dar gali būti neaptarnaujami nekilnojamo turto agentūrų ar butų savininkų vien dėl to, kad jie užsieniečiai[18]. Neretai toks elgesys grindžiamas ne tuo, jog diskriminaciją vykdantys žmonės yra nacionalistai, rasistai ar pan., bet baime, jog užsieniečiai nemokės pritapti prie visuomenės normų, laikytis taisyklių, tinkamai prižiūrėti būsto ir t. t. Patys užsieniečiai šią problemą sprendžia ieškodamiesi būsto per pažįstamus arba kovodami teisiškai - paduodami diskriminuotojus į teismą[19].

Yra pasitaikę atvejų, jog užsieniečiai neaptarnaujami restoranuose arba neįleidžiami į viešas pirtis. Vienas iš žinomiausių su tokiu elgesiu kovojančių žmonių yra 2000 metais Japonijos pilietybę gavęs buvęs amerikietis Debito Arudou. Jam pavyko laimėti antidiskriminacinę bylą prieš Hokaido saloje įsikūrusią pirtį, kuri buvo prie įėjimo iškabinusi ženklą "Užsieniečiai neįleidžiami" ir atsisakė aptarnauti patį A. Debito[20].

Japonijoje dažnas ir diskriminacinis policijos elgesys, kuomet gatvėje, oro uostuose ir kitur patikrinimui sustabdomi daugiausiai tik nejaponiškos išvaizdos asmenys[21], tuo parodant, jog jie įtariami vykdantys vienokią ar kitokią nusikalstamą veiklą. Ypač tai suaktyvėjo po Japonijos valdžios sprendimo sumažinti atvykėlių skaičių, kurie šalyje būna ilgiau nei leidžia turima viza, ir jų sulyginimo su potencialiais nusikaltėliais.

Siūloma, jog esamą situaciją galėtų išspręsti įstatymas, skirtas užtikrinti vienodas sąlygas įvairių etninių grupių žmonėms ir prilyginantis diskriminaciją nusikaltimui. Tai galėtų pagerinti socialinę ir teisinę mažumų padėtį bei padėtų lengviau kovoti su diskriminacija. Toks pasiūlymas jau buvo pateiktas Jungtinių Tautų Rasinės Diskriminacijos Eliminavimo Komiteto (CERD)[22], bet buvo atmestas Japonijos vyriausybės teigiant: „Mes nesutinkame, kad esama teisinė Japonijos sistema neleidžia efektyviai spręsti kylančių diskriminacijos apraiškų ir kad šalyje yra vykdomi atviri rasinės diskriminacijos aktai, su kuriais negalėtų susitvarkyti esamos teisinės priemonės.“

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Mike Douglass, Glenda Susan Roberts. Japan and global migration: foreign workers and the advent of a multicultural society. Routledge, 2000
  • Michael Weiner. Race, ethnicity and migration in modern Japan. Routledge, 2004
  • Daiva Repečkaitė. Japonijos imigracijos politika: užvertos paradinės durys ir performatyvi migracija. Politologija 2009, 4 (56) tomas. pdf

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Statistics Bureau of Japan, Statistical Survey on Legal Migrants
  2. Statistics Bureau of Japan, Population of foreign residents
  3. 平成20年末現在における外国人登録者統計について
  4. 出入国管理及び難民認定法, Immigration Control and Refugee Recognition Act (japonų ir anglų kalbomis)
  5. New immigration procedures, Ministry of Justice of Japan
  6. 外国人登録法, Alien Registration Act (japonų ir anglų kalbomis)
  7. 国籍法, Nationality Act (japonų ir anglų kalbomis)
  8. Foreigners face long slog to Japanese citizenship The Japan Times, Friday, April 20, 2001
  9. Basic Plan for Immigration Control (3rd Edition) (anglų k.)
  10. Ministry of Foreign Affairs of Japan, Free Trade Agreement (FTA) and Economic Partnership Agreement (EPA) (anglų k.)
  11. http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/nn20081015a1.html Keidanren: Immigrant worker influx vital to halt labor shortage] The Japan Times, Wednesday, October 15, 2008
  12. Immigration Bureau of Japan, Reception of report on illegal stay foreigner
  13. The right not to be fingerprinted The Japan Times, Tuesday, July 27, 1999
  14. Japan ups checks for foreigners BBC News, Tuesday, 20 November 2007
  15. Japan fingerprints foreigners as anti-terror move Reuters, Tue Nov 20, 2007
  16. Should Japan fingerprint foreigners? Two views of a pressing issue The Japan Times, Tuesday, June 6, 2006
  17. Japan's Entrenched Discrimination Toward Foreigners The Asahi Shimbun, October 5, 2008
  18. Foreigners still dogged by housing barriers The Japan Times, Saturday, Nov. 10, 2007
  19. orean Woman Wins Discrimination Damages in Japan The Chosun Ilbo, October 5, 2007
  20. Japanese Court Ruling Favors Foreigners Los Angeles Times, November 12, 2002
  21. Beware the foreigner as guinea pig The Japan Times, Tuesday, July 8, 2008
  22. Correspondence between the Government of Japan (GOJ) and the United Nations (UN) Committee on the Elimination of Racial Discrimination (CERD) 1999-2004