Japonijos kaligrafija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Japonijos kaligrafija dar kitaip vadinama šodo (書道 shodō) yra kaligrafijos forma ir menas gražiai rašyti. Į šią kaligrafijos formą taip pat įeina dvasinė patirtis, protinė disciplina ir fizinis krūvis. Pats terminas šodo susideda iš dviejų hieroglifų 書 (rašyti) ir 道 (kelias), todėl tiesiogiai verčiasi į „rašymo kelias“. Kaligrafija buvo plačiai praktikuojama šimtmečiais samurajų, aristokratų ir paprastų žmonių. Šiandieninėje visuomenėje Japonijos kaligrafija užima svarbią kultūrinę vietą, taip pat yra išlikę ir vertingų meno kūrinių. Kaligrafija yra praktikuojama įvairaus amžiaus žmonių, pradinėse mokyklose vaikai mokosi kaligrafijos pradmenų.

Stiliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonijos kaligrafija yra kilusi iš Kinijos kaligrafijos todėl daugelis jų principų ir metodų yra labai panšūs ir turi tuos pačius pagrindinius rašymo stilius. Tačiau yra žinomi trys pagrindiniai Japonijos kaligrafijos stiliai: kaišo; gyošo ir sošo.

Kaišo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaišo (楷書, Kaisho) – yra standartinis ir itin glaustas rašymo stilius, kuris buvo pritaikytas kasdieniam naudojimui. Šis stilius tebėra naudojamas ir šiomis dienomis, pavyzdžui laikraščiuose, žurnaluose, knygose ir daugelyje kitų publikacijų. Kaligrafijos darbuose yra svarbus daromų brūkšnių eiliškumas, kurio reikėtų kruopščiai ir griežtai laikytis. Taip pat simbolių sudėtis ir proporcijos turi būti akylai stebimos. Tai stilius, kuriame kiekvienas brūkšnys turi būti padarytas sąmoningu ir aiškiu būdu. Kaišo stilius yra vienas sunkiausių kaligrafijos stilių, todėl mokiniai mokosi jo pirmiausia. Šis stilius yra pagrindas kitiems, mažiau formaliems rašymo stiliams.

Gyošo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyošo (行書, Gyosho) yra populiariausias rašymo stilius, šiuolaikiniuose leidiniuose naudojamas kaip efektas. Kanji gyo 行 reikšmė yra „bėgti“ arba „eiti“, todėl šis stilius yra vadinamas pusiau greitraštis. Brūkšniavimui šiame stiliuje suteikiama daugiau laisvės, o stilius netoks griežtas todėl menininkai gali pritaikyti prie savo rašymo stiliaus. Simboliai atrodo mažiau kampuoti, o labiau apvalūs. Rašant šiuo stiliumi teptukas palieka popierių rečiau nei pavyzdžiui rašant kaišo stiliumi, visi brūkšniai yra susiję. Vidutinis išsilavinęs žmogus Kinijoje ar Japonijoje, galėtų perskaityti visai lengvai šiuo stiliumi simbolius, tačiau kartais nevisi perskaitytų.

Sošo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sošo (草書, Sosho) arba „žolės“ greitraštis. Taip yra verčiamas pavadinimas, nes kanji (草, SŌ) reikšmė yra žolė. Kanji raštas atrodo tarytum žolė, siūbuojama vėjo. Sošo yra greičiausias ir sunkiausias rašto stilius. Dažnai yra neįmanoma perskaityti simbolius parašytus šiuo stiliumi, be atskiro mokymosi ir treniravimosi. Tik tie kurie turi įgudusią akį kaligrafijos menui, galėtų lengvai skaityti. Vienas simbolis gali būti parašytas net visai nepakeliant teptuko nuo popieriaus, todėl simboliai dažnai susilieja vienas į kitą. Palengvinant rašymą ir sukuriant gražų, abstraktų pavidalą, brūkšniai dažnai yra modifikuojami arba visai panaikinami. Šis stilius dažniausiai naudojamas abstrakčiuose meno kūriniuose.

Tenšo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tenšo (篆書, Tensho) – „mažųjų antspaudų“, dar kitaip vadinamas „geležinės vielos“ stilius. Tai pats seniausias stilius, kuris buvo sukurtas dar prieš išrandant popierių, rašalą ar teptuką. „Antspaudas“ simbolizavo rašmenų išraižymus medienoje, akmenyje ar kauluose, norint padaryti anspaudus ant kitų medžiagų. Japonijoje šis stilius buvo naudojamas vardų antspaudams. Yra dvi Tenšo rūšys: daiten ir šoten, kurie yra naudojami dideliuose ir mažuose tekstuose.

Avangardiška Japonijos kaligrafija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaizdas:Natume-umi avant-gard calligraphy 16.jpg
Avangardo stiliaus kaligrafija

Avangardiška Japonijos kaligrafija (前衛書道, zenei shodou) yra vienas naujausių stilių. Avangardo kaligrafijos istorija prasidėjo prieš II Pasaulinį karą. Šio stiliaus pirmtakai buvo keli XX amžiaus pradžios kaligrafai, kurie toliau plėtojo XIX amžiaus, didžiojo meistro Hidai Tenrai (比田井天来), kaligrafijos meno iniciatyvas. Šiandieninėje visumenėje jis yra žinomas kaip „moderniosios kaligrafijos tėvas“. Avangardinės kaligrafijos idėja siūlo nukrypti nuo tradicinio rašymo stiliaus (rašyti pagal taisykles, studijuojant ir kopijuojant senovinius stilius) prie laisvesnio, nesuvaržyto būdo išreikšti save sukuriant „rašalo įvaizdį“ (墨象, bokushou). Zenei shodou siekia pralenkti laiko, erdvės ir estetikos kliūtis.

Sumi-e[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sumi-e yra japoniškas terminas tapybai ir kaligrafijai apibūdinti. Sum-e kitaip dar vadinama suibokuga (jap.„ vanduo tušas ir paveikslas „). Tai monochrominė arba jai artima švelnių, vandeniu atskiestų spalvų tapyba ant ryžių popieriaus arba šilko. Beveik prieš 2000 metų ši tapyba atsirado Kinijoje, o į Japoniją atkeliavo XIII - XIV amžiuje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kinijos įtaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaligrafija atsirado beveik prieš 2000 metų Kinijoje, o į Japoniją atkeliavo dar XIII-XIV amžiuje. Iš pradžių Japonijoje buvo rašoma kiniškai, tačiau su laiku pradėjo naudoti kiniškus hieroglifus vadinamus – kanji. Pradžioje ilgus metus šalyje dominavo Tang dinastijos (唐朝618 – 907) stilius - karayou šodou (唐様書道, からようしょどう, karayō shodō), kurio tiesioginė reikšmė yra „Kinijos stilius“. Nes Kinijos meno šedevrai ir jų kopijos buvo gabenami į Japoniją, todėl galėjo padėti pagrindą japonų kaligrafijai. Kinijos simboliai kanji iš pradžių buvo naudojami oficialiuose dokumentuose ir budistiniuose tekstuose. Japonijoje Budizmas į Japoniją atkeliavo iš Kinijos per Korėjos pusiasalį 552 metais. Asuka (飛鳥時代, 538 - 710 C.E.) ir Nara (奈良時代, 710-794 C.E.) laikotarpiais, dėl budizmo suklestėjimo buvo imtasi kopijuoti sutras ir kaligrafija sparčiai vystėsi. Tiek Kinijos tiek Japonijos tradicijose, kaligrafija, poezija ir tapyba išliko glaudžiai susijusios. Poetiškas meistriškumas tapo nemažiau svarbus nei kitų mokslo sričių įvaldymas, norint pasiekti ir užimti aukštas pareigas šalies vadovybei. Seniausias žinomas kaligrafijos užrašas Japonijoje yra ant akmeninės Budos aureolės Horyūdži šventykloje. Kiniškas tekstas buvo užrašytas šakyotai (写経体) stiliumi, kuris yra žinomas Kinijos Šešių dinastijų laikotarpyje. Taip pat kitas išlikęs Japonijos kaligrafijos tekstas yra „Lotus sutra komentarai“ sukurtas 615 metais. Neseniai šio teksto autorystė tapo literatūros istorikų ginčo objektu. „Lotus sutra komentarai“ įrodo, kad tuo laiku kaligrafija Japonijoje buvo jau labai pažengusi. Tekstas parašytas pusiau greitu šriftu, o seniausia išlikusi sutros kopija yra Kongo Jodaranikyo (金剛場陀羅尼経) ir priskirta budistų vienuoliui Horinui (宝林).

Heianas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaizdas:Gyokusen-jo fragment ononomichikaze 16.jpg
Heiano laikotarpio kaligrafinis darbas

Heiano laikotarpyje (平安時代, へいあんじだい, 794-1185m.) didelę įtaka turėjo Kinijos kaligrafija. Karališkosios šeimos nariai ir aristokratai mokėsi kaligrafijos kopijuojant Kinijos poezijos tekstus. Vang Sidžio (王羲之Wang Xizhi, 303–361) darbai ir įtaka buvo labai stipri. Tačiau nepaisant didelės Kinijos įtakos, nuolatos buvo ieškomas savitas stilius, kuris sujungtu japoniškas tradicijas ir skonį. Taip susikūrė japoniško stiliaus kaligrafija - vayou šodou (和様書道, わようしょどう). Šio stiliaus pradininkai yra laikomi įžymus Sanpitsu (三筆, さんぴつ, “trys teptukai”) ir Sanseki (三蹟, さんせき, “trys pėdsakai”). Trys Sanpitsu buvo: Imeperatoriaus Saga (嵯峨天皇, さがてんのう, 786–842); valdininkas Tačibana no Hayanari (橘逸勢, たちばな の はやなり, 782 – 842), ir vienuolis Kūkai (空海, くうかい, 774 – 835). Tuo tarpu trys Sanseki buvo: Ono no Mičikaze (小野道風, おの の みちかぜ, 894 – 967), Fujivara no Sukemasa (藤原佐理, ふじわら の すけまさ, 944 – 998) ir Fujivara no Yukinari (藤原行成, ふじわら の ゆきなり, 972 – 1027). Visi jie buvo gabūs kaligrafai.

Atsirado stiprus skirtumas tarp kiniško rašto (vis dar naudojamo valstybės pareigūnų ir religiniuose raštuose) ir kana (仮名) rašto naudojimo (poezijoje, dienoraščiuose ir pasakojimuose, parašytus japoniškai). Kara-ai no hana no utagire (韓藍花歌切, 749 A.D.) fragmente yra pirmasis tekstas, kuriame matomas stilius unikalus Japonijai. Jis parodo Tanka (短歌) eilėraštį, kuriame naudojamas Man'yōgana (万葉仮名), taip atitolo nuo Kinijos kaligrafijos. Ono no Mičikaze tarnavo kaip prototipas Shōren-in mokykloje, kuri vėliau tapo Oie kaligrafijos stiliumi. Šis stilius Edo laikotarpyje imtas naudoti oficialiuose dokumentuose, ir dominuojantis stilius terakoya (寺子屋) mokyklose.

Kamakura[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kamakura periode (鎌倉時代 1185-1333m.) kaligrafijos menas buvo stipriai paveiktas budizmo filosofijos ir ypač Zen Budizmo. Šiuo periodu atkeliaudavo į Japoniją Zen šventikai, kurie plačiai skleidė Zen kaligrafijos stilių ir jį išpopuliarino. Šis stilius buvo paprastas, elegantiškas ir galingas. Taip pat buvo naudojamas tiek Japoniškas kaligrafijos stilius. Didesnis dėmesys buvo skiriamas simbolių praktiškumui, o ne kaligrafiškam simbolio grožiui, todėl tapo natūralu maišyti Kandži ir Kana ženklus.

Muromači[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tuo tarpu neramiame Muromači periode (室町時代1333-1573m.) sumažėjo Japoniškas ir Kiniškas kaligrafijos stilių rašymas. Azuchi-Momoyama periode iškilo žavėjimasis kohitsu (seni kaligrafijos darbai) menu, kuris pagyvino kaligrafijos pasaulį. Tačiau šiame periode iškilo Ikkiū Sodžiunas (一休宗純 Ikkyū Sōjun, 1394–1481, Kiotas) – vienas iškiliausių kaligrafijos meistrų. Jo sukurti kūriniai savyje jungė daug skirtingų kaligrafijos stilių. Ikkiū buvo netradicinis kaligrafijos meistras „nesiskaitęs su visuotinai priimtais kaligrafijos stiliais, kurių elementus pasirinkdavo savo nuožiūra ir laisvai perkurdavo. Jam svarbiausia autentiškumas ir gyvybingumas. Labiausiai vertino šiurkštų bambuko plaušų teptuką ir kūrė neįprasto drastiško, gyvybingo stiliaus kaligrafijos kūrinius, kurie akivaizdžiai atskleidė jo gyvenimo patirtį ir nekonformistinius estetinius skonius“ (Andrijauskas 2001, p. 229).

Edo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Edo periode (江戸時代1603-1868m.) naujoviškos srovės pakeitė Kinijos ir Japonijos kaligrafijos pasaulį, dėl švietimo politikos Edo bakufu (Japonijos feodalinė valstybė valdoma šioguno). Anksčiau kaligrafiją praktikuodavo dažniausiai šventikai, aristokratai ir aukštesnės klasės visuomenė, tačiau Edo laikotarpyje šis menas išpopulerėjo ir tarp eilinių žmonių. Taip nutiko dėl to, kad visoje šalyje įsigalėjo švietimo įstaigos, vadinamos terakoya (švenyklų mokyklos). Šiose mokyklose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas hieroglifų rašymui. Terakoye dažniausiai buvo mokomas oie rašymo stilius. Dėl valstybės politinės sistemos – savęs izoliavimo politikos nuo 1633, kiniškos knygos, meno darbai buvo uždrausti kopijuoti. Tačiau Japonijoje, Kinijos kaligrafijos stiliai išliko populiarūs tik tam tikrose srityse, pavyzdžiui Konfucianizmo mokyklose, šventyklose ir literatūroje. Tuo tarpu japoniškos kaligrafijos stiliai išpopuliarėjo tarp samurajų, aristokratų ir eilinių žmonių.

Priemonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaizdas:Shodo2.jpg
Kaligrafijos priemonės

Darbo priemones dailininkai pagarbiai vadina „keturiomis brangenybėmis“. Tai – teptukas, tušo plytelė (lazdelės), rankų darbo popierius ir akmuo kuris skirtas tušui išgauti. „Keturių brangenybių“ esmę sudaro ne tik estetinė jų vertė bet ir joms būdingas ypatingas jautrumas.

Japonų kaligrafijai naudojami teptukai vadinami fude (筆), jie yra svarbiausi rašymo įrankiai. Pirmieji bambukiniai teptukai atkeliavo į Japoniją dar VI a., iš Kinijos atgabenti Zen budistų. Jų koteliai dažniausiai gaminami iš medienos, bambuko arba plastiko, o teptuko šereliai būna įvairaus dydžio ir formos. Šie šereliai buvo gaminami iš įvairių gyvūnų plaukų, bet šiomis dienomis plačiai naudojamos ir sintetinės teptukų galvutės. Geras Japonijos kaligrafijos teptukas turi turėti keturias pagrindines savybes: struktūrą, tamprumą, apvalumą ir aštrumą. Ypač yra svarbus aštrumas, nuo kurio priklauso piešimo šriftas ir storis. Visų teptukų plaukeliai turėtu būti vienodo ilgio ir suėję į galiuką - suformuoti tašką. Pati teptuko galvutė turėtu būti pilna ir apvali. Su didesniais teptukais rašomi pagrindiniai simboliai, o tuo tarpu mažesni skirti užrašyti tiek simboliams tiek menininko vardui.

Kaligrafinės tušo lazdelės vadinamos sumi (墨), jos tradiciškai naudojamos skystam tušui išgauti. Gaminamos iš anglies suodžių, degintų medžių ir gyvūnų klijų. Dažniausiai formuojamos į kietas ir presuotas lazdeles, įgaunančios pailgos arba apvalios formos, kartais kvadratinės. Šios rankų darbo lazdelės yra amatininkų gaminamos ir džiovinamos kelis mėnesius. Geros sumi yra tos, kurios neturės jokių įtrūkimų. Taip pat kartais jos įvairiai puošiamos. Nors sumi yra beveik visada juodos spalvos, tačiau šilas yra panaudojamas spalvotam rašalui išgauti. Norint pagaminti skystą tušą, kaligrafai mala šias lazdeles su trupučiu vandens ant specialių akmenų. Patyrę kaligrafijos meistrai tušą gaminasi patys, dėl to gali varijuoti tušo konsistencija, reikalinga norimam efektui pasiekti.

Japonijos kaligrafijos tušo akmuo, dar kitaip žinomas kaip suzuri (硯) naudojamas tušui trinti. Nors dažniausiai suzuri gaminamas iš akmens, bet taip pat gali būti pagamintos ir iš kitų medžiagų, pavyzdžiui bronzos. Tačiau seniausios tušo lėkštelės buvo gaminamos iš molio. Dar septintajame dešimtmetyje kinai sugebėjo pagaminti rašalo akmenį, kurį vargiai buvo galima atskirti nuo natūralaus akmens. Pati svarbiausia suzuri dalis yra plokščias pagrindas, ant kurio malamos sumi su vandeniu. Šis paviršius turėtu būti reikiamo kietumo ir struktūros. Palietus turėtų jaustis poliruotas paviršius. Priešingu atveju, jei paviršius yra brokuotas, kaligrafas galėtų užtrukti ilgai gamindamas tušą arba pažeistų teptuką.

Kaligrafijos darbai yra rašomi ant specialaus japoniško kaligrafijos popieriaus Vaši (和紙) . Žodis vaši yra kilęs iš skiemeų „va“ ir „ši“ kurių reikšmės yra "japonų" ir "Popierius". Vaši yra vienas iš UNESCO kultūros paveldo objektų. Šis popierius yra labai plonas, gali būti pagamintas iš daugelio medžiagų, pavyzdžiui iš guma medžio, bambuko, šilkmedžio, kanapių ar ryžių šiaudų. Japoniškas popierius primena ploną sugeriamą popierių ir gali būti įvairių dydžių. Jis jautriai reaguoja į kiekvieną tuše pamirkyto teptuko prisilietimą. Jei ant popieriaus padedamas nors ir mažiausias taškelis, jo jau neįmanoma nei pašalinti, nei ištaisyti.

Zen Budizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaizdas:Bukuseki nichiren 16.jpg
Bokuseki kaligrafija

Japonijos kaligrafijai didelės įtakos turėjo Zen budizmas. Zen kaligrafija yra vadinama bokuseki (墨蹟), kurios tiesioginė reikšmė yra „rašalo pėdsakai”. Šis kaligrafijos stilius yra laisvos formos ir taisyklių. Kaskart kurdamas kaligrafas turi vieną galimybę, sukurti darbą su tušu. Teptuko potepiai negali būti pataisyti, todėl kai kuriuose darbuose aiškiai matydavosi menininko pasitikėjimo savimi buvimas arba, priešingai, nebuvimas. Zen kaligrafija yra praktikuojama budistų vienuolių ir daugelio shodo praktiku. Norint meistriškai rašyti Zen kaligafija, žmogus neturėtų įdėti daug pastangų ar praktikuoti, o leisti raidėms tekėti savaime ir išvaduoti galvą nuo visų minčių. Tokia dvasinė būsena Japono filosofo Nishida Kitaro buvo pavadinta mushin (無心 „ne proto būsena“). Ji yra grindžiama Zen Budizmo principu, kuri teigia dvasinio ryšio svarbą. Pavyzdžiui prieš Japonijos arbatos ceremonijas (kurios yra susijusios su Zen Budizmu), žmogus turėtu pažvelgti į shodo darbus kad išvalytų mintis ir protą. Šis žingsnis laikomas esminiu arbatos ceremonijos pasiruošime. Zen kaligrafijoje labiau vertinami Gyošo ir Sošo stiliai. Taip yra todėl, kad Zen mene yra svarbiau perteikti asmens energiją, jausmą norint susilieti su kūriniu. Žinoma negalima visai numesti ir techninės kaligrafijos pusės ir teigti kad geras kūrinys pavyks vien iš įkvėpimo. Be geros technikos ir pagrindinių rašymo taisyklių bei supratimo, negali būti geras menas. Bokuseki greitai išpopuliarėjo Japonijoje.

Kaligrafija XXIa.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1951 metais, buvo atstatytas kaligrafijos meno mokslas, pradinėse mokyklose. Sparčiai išpopuliarėjo avangardinės kaligrafijos stilius, kuris buvo pavadintas‚ naujuoju stiliumi“ arba „naująja mada“. Taip pat Japonijoje kasmet sausio 15 švenčiamas ugnies festvalis (naujieji metai) yra glaudžiai siejamas su kaligrafija. Šventyklos dekoracijos, talismanai ir kiti šventyklos ornamentai su kaligrafijo darbai yra surenkami ir sudeginami laužuose. Jie dažniausiai sukraunami ant bambukų, medžių šakų ar šiaudų ir padegami linkint sveikatos ir gero derliaus ateinančiais metais. Per šią šventę įprastai vaikai įmeta savo kaligrafijos darbus į laužus – jei darbai atšoka aukštai į dangų, tai simbolizuoja sėkmę.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Andrijauskas, A., 2001. Tradicinė japonų estetika ir menas. Vilnius: Vaga.
  2. Eisenstadt, S.N., 1996. Japanese Civilization A comparative view. Chicago: The University of Chicago Press.
  3. Japan: profile of a nation. Tokyo : Kodansha 1999.
  4. Takenami. Y., 2004. The Simple Art of Japanese Calligraphy.
  5. Wendan, L., 2009. Chinese Writting and Calligraphy. Honolulu: University of Hawai‘i Press.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Callygraphy of Japan. DoyouknowJapan.com, [internete] rasta: <https://doyouknowjapan.com/calligraphy/> [žiūrėta 2016 lapkričio 28].
  2. Hays, J., 2013. Japanese calligraphy. Facts and details, [internete] rasta: <http://factsanddetails.com/japan/cat20/sub129/item2886.html#chapter-3> [žiūrėta 2016 lapkričio 28].
  3. Ryuurui ir Szmerdt, 2013. HISTORY OF JAPANESE CALLIGRAPHY. ink-treasures.com, [internete] rasta: <http://www.ink-treasures.com/ink-treasures-project/> [žiūrėta 2016 lapkričio 28].