Janis Grauduonis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Janis Grauduonis (latv. Jānis Graudonis, 1913 m. rugpjūčio 27 d. Lazduonoje, Maduonos rajonas – 2005 m. vasario 6 d. Rygoje) – Latvijos archeologas, habilituotas istorijos mokslų daktaras, Latvijos mokslų akademijos narys.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1932 m. baigė Maduonos vidurinę mokyklą. 1937 m. baigė Rygos mokytojų institutą, 1949 m. – istoriją Latvijos universitete. 1963 m. istorijos mokslų kandidatas, 1988 m. habilituotas istorijos mokslų daktaras.

19471949 m. Latvijos istorijos instituto laborantas, su Elvyra Šnore kasinėjo Nukšių kapinyną. 1948–1949 m. Rygos 1-osios vidurinės mokyklos mokytojas. 1950 m. įstojo į TSRS archeologijos institutą ir netrukus represuotas.

19521955 m. Rygos kartono fabriko techninis darbuotojas. Dirbdamas išlaikė kandidatinio minimumo egzaminus Leningrado universitete. Nuo 1955 m. atgavęs mokytojo teises vėl mokytojavo Rygos 2-ojoje vidurinėje mokykloje, nuo 1958 m. vėl dirbo Istorijos institute. 1992 m. Latvijos mokslų akademijos narys. Nuo 1993 m. profesorius. 19941999 m. Latvijos archeologų draugijos valdybos pirmininkas.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tyrimų sritis – bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus paminklai. Vadovavo 35 archeologinių paminklų tyrinėjimams, svarbiausi: Reznių kapinynas, Mūkukalnio gyvenvietė, Kivutkalnio kapinynas ir gyvenvietė, Ikškilės pilis, Turaidos pilis.[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Latvijas PSR arheologija (Latvijos TSR archeologija), vienas autorių, 1974 m.
  • Bronzos amžiaus Krivutkalno kapinynas, vienas autorių, rusų k., 1985 m.
  • Latvija bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje, rusų k. 1967 m.
  • Nocietinātās apmetnes Daugavas lejtecé (Dauguvos žemupio įtvirtintos gyvenvietės), 1989 m.
  • Arheologijas terminu Vārdnica (Archeologijos terminų žodynas), 1994 m.
  • Mana dzīve atmiņu gaismā. Arheologa dzīvesstāsts, Rīga, Zinātne, 2008.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vytautas KazakevičiusJanis Grauduonis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 107 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]