Janas Kostka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Janas Kostka
Kostkos
Ąžuolynas (herbas)
Ąžuolynas (herbas)
Gimė 1529 m.
Mirė 1581 m. gegužės 31 d. (~52 metai)
Tėvas Stanislavas Kostka
Motina Elžbieta iš Elenbergo

Janas Kostka (1529 m. – 1581 m. gegužės 31 d.) – Lenkijos valstybinis veikėjas ir magnatas, karaliaus sekretorius (nuo 1554), Prūsijos žemės iždininkas (1554), Malborko ekonoms (1554), Gdansko kaštelionas (1556), Sandomiro vaivada (15741581). Malborko, Plocko, Tčevo, Golubsko ir Lipenecko seniūnas.

Du kartus pretendavo į Lenkijos karaliaus sostą (1573, 1575).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jano Kostkos antroji žmona Sofija Odrovonž

Lenkijos magnatų Kostkų giminės atstovas, herbo „Dąbrowa“ savininkas. Pamario ir Chelmo vaivados Stanislavo Kostkos (14871555) ir Elžbietos iš Elenbergo sūnus.

Išsilavinimą gavo Vokietijojje, Flandrijoje ir Ispanijoje. 1568 metais Janas Koska Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto buvo paskirtas Jūros komisijos vadovu. Užsiėmė Lenkijos karinio jūrų laivyno organizavimu. Buvo unijos tarp Lenkijos ir Prūsijos karalyščių šalininkas.

Dalyvavo Liublino unijos (1569) ir Varšuvo konfederacijos (1573) aktų pasirašyme.

Šeima ir vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1-ji žmona nuo 1555 metų Jadvyga Pržerebska, vaikai nuo pirmos santuokos:

  • Stanislavas Kostka (mirė vaikystėje)
  • Elžbieta Koska, vyras – Gdansko kaštelionas Motiejus Žalinskis

2-ji žmona nuo 1575 metų Sofija Odrovonž (apie 15401580), Rusios vaivados Stanislovo Odrovonžo duktė, Jano Kristupo Tarnovskio našlė. Dėka santuokos su Sofija Odrovonž, gavo valdyti Jaroslavo miestą. Vaikai nuo antros santuokos:

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Аугустинович К. А. Ян Костка и Ян Дульский: два прусских дворянина на службе Польско-Литовской Республики // Славяне и их соседи. Средние века – раннее новое время. Выпуск 9. – Москва, 1999. – С. 114–123.