Jamato žmonės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Jamato žmonės (jap. 大和民族 = Yamato minzoku, liet. Jamato rasė) arba Vadžin (jap. 和人 = Wajin, liet. Va žmonės) – dominuojanti Rytų Azijos etninė grupė, apimanti daugiau nei 120 milijonų žmonių, t. y. daugiau nei 90 % žmonių Japonijoje yra identifikuojami kaip Jamato žmonės. Šis terminas buvo pradėtas vartoti tik vėlyvajame XIX a. siekiant atskirti Japonijoje dominuojančius Jamato žmones nuo etninių mažumų, tokių kaip korėjiečiai, taivaniečiai, ainai, nivchiai, orokiai. Šios mažumos gyveno Japonijos imperijoje ankstyvajame XIX a. Jamato kildinama iš regiono pavadinimo, kuriame buvo apsigyvenę Jamato žmonės, tai yra šių laikų Naros prefektūra, anksčiau – Jamato provincija.

Kultūros istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jamato laikotarpis (jap. 大和時代 = Yamato-jidai) truko nuo 250 iki 710 m. Tai Japonijos istorijos periodas, kai Japonijos imperija valdė dabartinę Naros prefektūrą, tada dar žinomą kaip Jamato provincija. Šis periodas susideda iš dviejų kitų laikotarpių, tai yra – Kofun laikotarpis (jap. 古墳時代 = Kofun jidai) kuris tęsėsi maždaug nuo 250 iki 538 metų ir Asuka laikotarpis (jap. 飛鳥時代 = Asuka jidai), kuris apėmė laiką nuo 538 iki 710 metų. Kofun laikotarpis yra žinomas dėl savo pilkapių ir nuo Asukos laikotarpio skiriasi savo kultūriniais aspektais. Kofun, arba kitaip pilkapiai, atėjo iš Kinijos per Korėją, tiesa, jų buvo galima rasti ir prieš Jamato laikotarpį, tačiau žymiai mažesnius. Kofun buvo statomi ne tik imperatoriams, bet ir vietiniams valdininkams. Žymiai išaugę pilkapiai atskleidė centralizuotos valdžios stiprėjimą. Dauguma šių pilkapių ankstesniame laikotarpyje buvo konstruojami natūraliose kalvose, vėlesniu periodu vis dažniau buvo statomi ant lygaus žemės paviršiaus, rakto skylutės formos. Juose randama daugybė elitui priklausančių daiktų, tokių kaip bronziniai ginklai, veidrodžiai, brangakmeniai. O nuo 5 amžiaus randami ir geležiniai ginklai, agrikultūros įrankiai, arkliams skirti balnai, kamanos. Visa tai įrodo, kad tuo laikotarpiu dominavo karo raitelių kultūra. Tuo metu taip pat randama keramikos dirbinių, auksinės/bronzinės karūnos ir batai, dominavo auksiniai ir sidabriniai ornamentai. Įpusėjus Jamato laikotarpiui, japonai, siųsdami savo mokslininkus ir amatininkus, pradėjo semtis vis daugiau naujų idėjų atkeliavusių iš vienos labiausiai to meto pažengusių šalių – Kinijos. Buvo pradėti nauji ūkininkavimo ir drėkinimo būdai, pradėta domėtis Konfucijaus idėjomis ir mokymais, atkeliavo kinų raštas Kandži (jap. 漢字 = kanji). Būtent dėl naujos rašto sistemos, buvo galima tiksliau užrašyti Japonijos istoriją. Atėjus Asukos laikotarpiui, Japonijoje prasidėjo dideli pasikeitimai meno srityje, socialinės ir politinės permainos. Japonijoje natūralizuoti Kinijos ir Korėjos imigrantai, vadinami Toraidžin, perdavė Japonijai didelę dalį savo kultūros, kalbos, bruožų, bei papročių, todėl, savaime aišku, plito raštingumas ir švietimas. Taip pat prasidėjo Kinijos ir Japonijos prekyba, kuri (nors pradžioje ir nedidelė) taip darė įtaką kultūrai, nes tuo metu dažniausios prekės būdavo keramika, moliniai indai, bronzinės monetos.

Socialiniai sluoksniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jamato laikotarpiu gyvavo trys pagrindiniai socialiniai sluoksniai. Imperatorius/valdovas ir jo šeima buvo aukščiausią statusą turintys asmenys. Udži (jap. 氏 = Uji) buvo įtakingos šeimų grupės, panašios į tradicinius japonų klanus. Udži šeimos turėjo teisę kontroliuoti derlingas žemes, iš kurių gaudavo pajamų. Tuo tarpu Be (jap. 部 = Be) buvo paveldimos profesinės grupės, kurios buvo įsteigtos, kad atliktų konkrečias paslaugas imperatoriui arba Udži. Be dažniausiai atlikdavo žemės ūkio darbus, tiekdavo ryžius bei kitus žemės ūkio produktus sau ir savo viršininkams. Buvo ir tokių, kurie užsiėmė žvejyba, amatais ar kitais darbais. Imperatoriaus ar Udži galia priklausė nuo to, kiek Be jie turėjo. Po Taika reformos Be sluoksnis buvo panaikintas, išlygos buvo taikomas tik kvalifikuotiems darbuotojams, tokiems kaip muzikantai, amatininkai. Jų paslaugos tapo nepriklausomos nuo imperatoriškosios šeimos.

Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Animizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jamato karalystė buvo įkurta apie 3 amžių ir neilgai trukus, Jamato animizmo versija ėmė lenkti kitas religijas. Kaip dalis šio proceso, o taip pat ir dėl politinių priežasčių, nemaža dalis mirusių Jamato protėvių gaudavo dievybės statusus. Jie tikėjo, kad beveik viskas gamtoje turi savyje dvasią. Tuo tarpu buvo teigiama, kad Karališkoji šeima buvo tiesiogiai kilusi iš Saulės deivės Amaterasu. Animizmo dvasios buvo suasmeninamos, garbinamos šventose, specialiose vietose ir dažnai laikomos vietinių klanų globėjiškomis dievybėmis.[1]

Šintoizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mononobe no Morija

Vietinė Japonijos religija, kuri kadaise buvo ir valstybinė religija. Ankstyvuoju laikotarpiu šintoizmas neturėjo jokių konkrečių pačių žmonių pastatytų šventyklų ar garbinimo vietų. Šintoizmą sudarė gamtos pagrindas, todėl dievybių garbinimas vykdavo dažniausiai prie šventų uolų, vadinamų ivakura (iwakura). Apeigų metu buvo teikiamas išskirtinis dėmesys ritualinei švarai. Jamato laikotarpio istorijoje šintoizmas dažnai pasižymėjo tuo, kad juo Jamato teismai naudojosi, norėdami centralizuoti savo kontrolę. Buvo ir tokių žmonių, kurie ginčijosi ir teigė, kad šintoizmas nėra religija, o labiau būdas, kaip žvelgti į pasaulį. Šis tikėjimas neturi daug taisyklių, steigėjo, didžiųjų raštų ar konkrečių įsitikinimų.

Budizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors keli Kinijos Daoizmo ir Konfucionizmo elementai jau buvo įsilieję į šintoizmą, bet būtent budizmo atėjimas paskatino japonų religiją susitelkti į savo paties asmenybę ir jos funkcijas. Budizmas, kuris atkeliavo iš Indijos, pirmiausia pasiekė Kiniją, tada Korėją, o tada ir Japoniją. Nihon Šioki (jap. 日本書紀, liet. Japonijos kronikos) yra rašoma, kad Mahajana budizmas Jamato žmonėms buvo pristatytas 552 metais, kai Jamato valdovas iš Bekdžės (kor. 백제 Baekje) valdovo gavo Budos statulą ir budistinius raštus.[2] Ilgainiui iškilo du klanai – Soga klanas (jap. 蘇我氏 = Soga uji), vienas įtakingiausių klanų, kurio atstovai buvo budizmo šalininkai ir Mononobe klanas (jap. 物部氏 Mononobe uji), kuris išliko ištikimas šintoizmui ir bijojo, kad budizmo sklaida Japonijoje supykdys vietinius dievus. Netrukus po šalį pasklido epidemija, kuri nusinešė daugybės žmonių gyvybes. Mononobe klanas apkaltino Soga klaną, neva šis, pasirinkęs budizmą, supykdė vietos dievus. Imperatorius pritarė Mononobės klanui ir Budos statula buvo išmesta. Kilo konfliktas tarp šių dviejų klanų ir įvyko mūšis prie Šigi kalno (jap. 信貴山 = Shigisan). Soga no Umako (žymiausias Soga klano atstovas) ir princas Šiotoku (jap. 聖徳太子 = Shōtoku Taishi) (taip pat aktyvus budizmo sekėjas) čia prisiekė, jog laimėjus mūšį, jie pastatys budistinę šventyklą. 587 metais konfliktas baigėsi Soga klano pergale. Tačiau šio klano įsigalėjimą varžė princas Šiotoku, kuris dalyvavo ne vienoje kelionėje į Kiniją, kur mokėsi budizmo vertybių ir moralės principų. Įsitvirtinęs budizmas paskatino meno ir architektūros vystymąsi. Jamato žmonių meno stiliai dažniausiai buvo paimti iš budistų imigrantų artistų, atkeliavusių iš Bekdžės ir kitų Korėjos karalysčių. Japonijos vienuoliai, kurie tuo metu daug keliaudavo po žemynus, perdavė naujų idėjų budizmo plėtimuisi. Išplitus budizmui, buvo pradėtos statyti budistinės šventyklos, kurios atspindėjo Korėjos ir Kinijos stilius.

Apranga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Haniva

Jamato pilkapių kapavietėse yra randamos haniva (jap. 埴輪 haniwa) figūrėlės, kurios aprengtos rūbais iš dviejų dalių: viršutinė dalis – su atsegimu priekyje ir siauromis rankovėmis, o apatinę dalį vyrams sudarė laisvos kelnės, o moterims – klostuotas sijonas.[3] Jamato periodu, dėka Kinijos atvykėlių, atsirado šilkininkystė. Žmonės šiame laikotarpyje dar neturėjo įgūdžių dažyti drabužius, todėl šilko medžiaga buvo natūralios baltos spalvos. Vėlesniu Jamato laikotarpiu žmonės pradėjo naudoti naujus stilius, medžiagos jau dažomos įvairiomis spalvomis, drabužiai buvo siuvami ilgesni, platesni ir labiau puošnesni. Drabužių stiliai buvo skirstomi į formalią aprangą, karališkuosius rūbus ir uniformas. Pagal rūbo spalvą būdavo galima atpažinti, kokio rango žmogus yra. Aukštesniojo rango žmonės nešiodavo importuoto Kinijos stiliaus drabužius. Vyrai nešiojo laisvą viršutinį rūbą, prarėžtais šonais ir kelnes su diržu. Moterys tuo tarpu vilkėdavo trumpesnį viršutinį rūbą ir ilgus, gražiai krintančius sijonus. Kitų rangų žmonės vis dar vilkėdavo drabužius, panašius į ankstesnius periodus.[3]

Fizinės charakteristikos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jamato laikotarpiu pradeda keistis žmonių išvaizda: žmonės tampa lieknais, elegantiškais ir dažnai aukštesniais nei ankstesniais laikotarpiais. Jie turi lieknus ir ilgus kaklus, siaurą krūtinę, dažnai ilgus pirštus. Veido struktūrai būdingi labiau pailgi veidai su neryškiais skruostikauliais, mažiau įkypos akys, lenktos nosys, dideli viršutiniai dantys. Kūno plaukuotumas nedidelis. Kai kurių mokslininkų teigimu, vertinant to meto japonų išvaizdą, Jamato žmonės tikriausiai kilo iš Kaukazo arba Irano. Balta oda buvo Jamato žmonių siekiamybė, mat intensyvūs saulės spinduliai ir į odos tamsėjimą linkusi azijiečių oda bylojo, jog tamsesnės odos savininkai – žemesnio luomo žmonės, dirbantys lauko darbus atvirose erdvėse. Tuo tarpu baltos odos savininkai laikomi aristokratais, išsilavinusiais, tuo pačiu vertais didelės pagarbos bei pripažinimo, o tai įrodo ir jų senovės poezija.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Moncrieff, S., 2006. God: A User’s Guide
  2. Brown, D.M., The Cambridge History of Japan, Volume 1, Ancient Japan
  3. 3,0 3,1 Slade, T., 2009. Japanese Fashion A Cultural History

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]