Jamato žmonės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Jamato žmonės (jap. 大和民族 = Yamato minzoku, liet. Jamato rasė) arba Vadžin (jap. 和人 = Wajin, liet. Va žmonės) – dominuojanti Rytų Azijos etninė grupė, sudaranti daugiau nei 120 milijonų žmonių. Daugiau nei 90 % žmonių Japonijoje yra laikomi kaip Jamato žmonėmis. Šis terminas buvo pradėtas vartoti tik vėlyvajame XIX a. siekiant atskirti Japonijos imperijoje dominuojančią žmonių grupę nuo etninių mažumų (korėjiečiai, taivaniečiai, ainai, nivchiai, orokiai). Jamato vardas kilo nuo regiono, kuriame buvo apsigyvenę Jamato žmonės, pavadinimo. Tai yra šių laikų Naros prefektūra, anksčiau – Jamato provincija.

Kultūros istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jamato laikotarpis (jap. 大和時代 = Yamato-jidai) truko 250-710 m. Šio istorijos periodo metu Japonijos imperija valdė dabartinę Naros prefektūrą, tada vadintą Jamato provincija. Periodas susideda iš dviejų laikotarpių: Kofun laikotarpio, (jap. 古墳時代 = Kofun jidai) maždaug 250-538 m. ir Asuka laikotarpio (jap. 飛鳥時代 = Asuka jidai), 538-710 m. Kofun laikotarpis yra žymus pilkapiais, nuo Asukos laikotarpio skiriasi kultūriniais aspektais. Kofun (kitaip pilkapių) kultūra atėjo iš Kinijos per Korėją. Tiesa, jie buvo supilami ir prieš Jamato laikotarpį, tačiau žymiai mažesni.

Kofun buvo statomi ne tik imperatoriams, bet ir vietiniams valdininkams. Žymiai išaugę pilkapiai rodė centralizuotos valdžios stiprėjimą. Dauguma jų ankstesniajame laikotarpyje buvo įrengiami natūraliose kalvose. Vėlesniajame dažniau buvo statomi ant lygaus žemės paviršiaus, rakto skylutės formos.

Juose randama daugybė elitui priklausančių daiktų: bronziniai ginklai, veidrodžiai, brangakmeniai. Nuo 5 amžiaus randami ir geležiniai ginklai, agrikultūros įrankiai, arkliams skirti balnai, kamanos. Visa tai įrodo, kad tuo laikotarpiu dominavo karo raitelių kultūra. Taip pat randama to meto keramikos dirbinių, auksinės/bronzinės karūnos ir batai, dominuoja auksiniai ir sidabriniai ornamentai.

Įpusėjus Jamato laikotarpiui, japonai vis dažniau siuntė savo mokslininkus ir amatininkus semtis naujų idėjų vienoje labiausiai pažengusių to meto šalių – Kinijoje. Perimti nauji ūkininkavimo ir drėkinimo būdai, pradėta domėtis Konfucijaus idėjomis ir mokymais, atkeliavo kinų raštas Kandži (jap. 漢字 = kanji). Taikant naują rašto sistemą buvo galima tiksliau užrašyti Japonijos istoriją.

Atėjus Asukos laikotarpiui, Japonijoje prasidėjo dideli pokyčiai meno srityje, socialinės ir politinės permainos. Japonijoje apsigyvenę Kinijos ir Korėjos imigrantai, vadinami Toraidžin, perdavė Japonijai savo kultūrą, kalbą, daugelį bruožų bei papročių, todėl didėjo žmonių raštingumas ir švietimas. Taip pat prasidėjo Kinijos ir Japonijos prekyba, kuri (nors pradžioje nedidelė) taip pat darė įtaką kultūrai, tuo metu dažniausiai prekiauta keramika, moliniais indais, bronzinėmis monetomis.

Socialiniai sluoksniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jamato laikotarpiu gyvavo trys pagrindiniai socialiniai sluoksniai. Imperatorius (valdovas) ir jo šeima buvo aukščiausią statusą turintys asmenys.

Udži (jap. 氏 = Uji) buvo įtakingos šeimų grupės, panašios į tradicinius japonų klanus. Šios šeimos turėjo teisę kontroliuoti derlingas žemes, iš kurių gaudavo pajamų.

Be (jap. 部 = Be) buvo profesinės žmonių grupės (perimamos palikuonių), atlikdavusios konkrečias paslaugas imperatoriui arba Udži. Be dažniausiai dirbdavo žemės ūkio darbus - augino ryžius bei kitus žemės ūkio produktus sau ir savo viršininkams. Buvo ir tokių, kurie užsiėmė žvejyba, amatais ar kitais darbais. Imperatoriaus ar Udži galia priklausė nuo to, kiek Be jie turėjo. Po Taika reformos Be sluoksnis buvo panaikintas, išskyriant tik kvalifikuotus darbuotojus: muzikantus, amatininkus. Jie tapo nepriklausomi nuo imperatoriškosios šeimos.

Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Animizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jamato karalystė buvo įkurta maždaug 3 amžiuje po Kr. Gana greitai Jamato animizmo atplaiša tapo populiariausia religija. Dėl šios, taip pat ir dėl politinių priežasčių, nemaža dalis mirusių Jamato protėvių buvo laikomi dievybėmis. Tikėta, kad beveik viskas gamtoje turi savyje dvasią. Buvo teigiama, kad Karališkoji šeima tiesiogiai kilusi iš Saulės deivės Amaterasu. Animizmo dvasios buvo suasmeninamos, garbinamos šventose, specialiose vietose ir dažnai laikomos vietinių klanų globėjiškomis dievybėmis.[1]

Šintoizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mononobe no Morija

Vietinė Japonijos religija, kuri kadaise buvo ir valstybinė religija. Ankstyvuoju laikotarpiu šintoizmas neturėjo jokių konkrečių, žmonių pastatytų šventyklų ar garbinimo vietų. Šintoizmo pagrindas - gamta, todėl dievybės dažniausiai garbintos prie šventų uolų, vadinamų ivakura (iwakura). Apeigų metu buvo teikiamas išskirtinis dėmesys ritualinei švarai. Jamato laikotarpiu šintoizmu teismai dažnai naudojosi norėdami sitprinti savo kontrolę. Tačiau buvo ir žmonių, teigusių, kad šintoizmas nėra religija, būdas, kaip žvelgti į pasaulį. Šis tikėjimas neturi daug taisyklių, steigėjo, didžiųjų raštų ar konkrečių įsitikinimų.

Budizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors keli Kinijos Daoizmo ir Konfucionizmo elementai jau buvo įsilieję į šintoizmą, būtent budizmas paskatino japonus susitelkti į savają asmenybę ir jos funkcijas. Budizmas, atsiradęs Indijoje, pirmiausia pasiekė Kiniją, tada Korėją, o vėliau ir Japoniją. Nihon Šioki (jap. 日本書紀, liet. Japonijos kronikos) yra rašoma, kad Mahajana budizmas Jamato žmones pasiekė 552 metais, kai Jamato valdovas iš Bekdžės (kor. 백제 Baekje) valdovo gavo Budos statulą ir budistinius raštus.[2]

Ilgainiui iškilo du klanai – Soga klanas (jap. 蘇我氏 = Soga uji), vienas įtakingiausių klanų, kurio atstovai buvo budizmo šalininkai ir Mononobe klanas (jap. 物部氏 Mononobe uji), kurio nariai išliko ištikimi šintoizmui ir bijojo, kad budizmo sklaida Japonijoje supykdys vietinius dievus. Netrukus po šalį pasklido epidemija, kuri nusinešė daugybės žmonių gyvybes. Mononobe klanas apkaltino Soga klaną, neva šis, pasirinkęs budizmą, supykdė vietos dievus. Imperatorius pritarė Mononobės klanui ir Budos statula buvo išmesta. Kilo konfliktas tarp šių dviejų klanų ir įvyko mūšis prie Šigi kalno (jap. 信貴山 = Shigisan). Soga no Umako (žymiausias Soga klano atstovas) ir princas Šiotoku (jap. 聖徳太子 = Shōtoku Taishi) (taip pat aktyvus budizmo sekėjas) čia prisiekė, jog laimėjus mūšį, jie pastatys budistinę šventyklą. 587 metais konfliktas baigėsi Soga klano pergale. Tačiau šio klano įsigalėjimą varžė princas Šiotoku, dalyvavęs ne vienoje kelionėje į Kiniją, kur mokėsi budizmo vertybių ir moralės principų. Įsitvirtinęs budizmas paskatino meno ir architektūros vystymąsi. Jamato žmonių meno stilius dažniausiai buvo perimtas iš budistų menininkų, atkeliavusių iš Bekdžės ir kitų Korėjos karalysčių. Japonijos vienuoliai, kurie tuo metu daug keliaudavo po pasaulį, budizmui įkvėpė naujų idėjų. Išplitus budizmui, buvo pradėtos statyti budistinės šventyklos, atspindėjusios Korėjos ir Kinijos stilių.

Apranga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Haniva

Jamato pilkapių kapavietėse yra randamos haniva (jap. 埴輪 haniwa) figūrėlės, kurios aprengtos rūbais iš dviejų dalių: viršutinė dalis – su atsegimu priekyje ir siauromis rankovėmis, o apatinę dalį vyrams sudarė laisvos kelnės, o moterims – klostuotas sijonas.[3] Jamato periode, Kinijos atvykėlių dėka, atsirado šilkininkystė. Žmonės šiame laikotarpyje dar neturėjo įgūdžių dažyti drabužius, todėl šilko medžiaga buvo natūralios baltos spalvos. Vėlesniu Jamato laikotarpiu žmonės pradėjo naudoti naujus stilius, medžiagos jau dažytos įvairiomis spalvomis, drabužiai buvo siuvami ilgesni, platesni ir puošnesni. Drabužių stiliai buvo skirstomi į formalią aprangą, karališkuosius rūbus ir uniformas. Pagal rūbo spalvą būdavo galima atpažinti, kokio rango žmogus yra. Aukštesniojo rango žmonės nešiodavo užsienietiško Kinijos stiliaus drabužius. Vyrai nešiojo laisvą viršutinį rūbą, prarėžtais šonais ir kelnes su diržu. Moterys vilkėdavo trumpesnį viršutinį rūbą ir ilgus, gražiai krintančius sijonus. Kitų rangų žmonės vis dar vilkėdavo drabužius, panašius į ankstesnius periodus.[3]

Fiziniai bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jamato laikotarpiu pradėjo keistis žmonių išvaizda: žmonės tapo lieknais, elegantiškais ir dažnai aukštesniais nei ankstesniais laikotarpiais. Jie turėjo lieknus ir ilgus kaklus, siaurą krūtinę, ilgus pirštus. Veido struktūrai būdingi labiau pailgi veidai su neryškiais skruostikauliais, mažiau įkypos akys, lenktos nosys, dideli viršutiniai dantys. Kūno plaukuotumas nedidelis. Kai kurių mokslininkų teigimu, vertinant to meto japonų išvaizdą, Jamato žmonės tikriausiai kilo iš Kaukazo arba Irano. Balta oda buvo Jamato žmonių siekiamybė, mat intensyvūs saulės spinduliai ir į odos tamsėjimą linkusi azijiečių oda bylojo, jog tamsesnės odos žmonės priklauso žemesniam luomui ir dirba lauko darbus laukuose. Tuo tarpu baltaodžiai laikyti aristokratais, išsilavinusiais, vertais didelės pagarbos bei pripažinimo, tai įrodo ir jų senoji poezija.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Moncrieff, S., 2006. God: A User’s Guide
  2. Brown, D.M., The Cambridge History of Japan, Volume 1, Ancient Japan
  3. 3,0 3,1 Slade, T., 2009. Japanese Fashion A Cultural History

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]