Jadžna

Straipsnių serija
Vedos
Tekstai Samhitos: Rigveda Samaveda Jadžurveda Atharvaveda Komentarai: Brahmanos Aranjakos Upanišados
Dievybės Brahmanas–Brihaspatis–Pradžapatis–Višvakarmanas Djausas Sūrja–Savitaras Mitra–Varuna Indra–Pardžanja Višnus Marutai Vajus Ušasė Agnis Rudra Pūšanas Arjamanas Bhaga Ašvinai Ap–Sarasvatė Prithivi Būriai: Aditjai Asurai Višvedevai
Mirtingieji, demonai Manus–Puruša Tvaštaras Jama Gandharvai ir Apsaros Vritra Demonai: rakšasai, atrinai, kimidinai, pišačai, dasjai ir kt.
Kosmologija Vedinė mitologija Triloka Hiranjagarbha Puruša sūkta Nasadyja sūkta Rita
Aukojimai Vedizmas Šrauta Agnihotra Soma Vedų žyniai Ašvamedha
Rišiai Gotama Bharadvadža Višvamitra Džamadagnis Vasištha Kašjapa Atris
Kalba Vedų kalba (sanskritas) Vedinis giedojimas Vediniai metrai Vedų kirtis Vač
Istorija Vedų civilizacija Indoarijų migracija Indoeuropiečių protėvynė Pandžabas Substratas Vedų sanskrite Hinduizmas

Vedinis jadžnos altorius

Jadžna (skr. यज्ञ = IAST: yajña- 'aukojimas') – vedinė aukojimo praktika. Paprastai jadžnoje dalyvavo arijų brahmanai, kariai ir paprasti žmonės, tačiau ne arijams dalyvauti jadžnoje buvo griežtai draudžiama. Apeigoms vadovaudavo koks nors iškilus bendruomenės vyras (klano vadas, didus karys) – jis kartu su žmona būdavo jadžnos šeimininkai (užsakovai).

Prieš jadžnos apeigas aukojimo šeimininkas būdavo paruošiamas apeigoms, turėdavo kurį laiką praleisti asketiškai ir medituodamas. Šventikai lygioje vietoje įrengdavo altorių (vedį), patiesdavo kušos žolę, kur sukviesdavo dievus ir kur būdavo sudedami nenaudojami apeiginiai rykai. Iš vietoje rastų akmenų arba molinių plytų pastatytas altorius turėdavo tris galus, kuriuose būdavo įžiebiama šventoji ugnis. Teigiama, kad ankstyvuosiuose vediniuose aukojimuose būdavo aukojamas gyvulys (karvė, rečiau ožys ar žirgas) – jis būdavo pasmaugiamas, iškepamas ir suvalgomas jadžnos dalyvių, o likučiai sudeginami dievams.

Jadžnos apeigas lydėdavo vedų giedojimas, būdavo iššaukiamos dievybės, kurių užtarimo tikėtasi. Taip pat aukota protėviams (pitarams), kad pomirtiniame gyvenime jiems nepritrūktų jėgų. Taip pat melsta pasisekimo šiapusiame gyvenime – pergalės mūšyje, atžalų, ilgo gyvenimo, klestėjimo, nepriklausomybės. Tikėta, kad jadžnos metu užsakovas būdavo permainomas ir pasiekdavo nemirtingumą tarp protėvių ir dievų. Buvo tikima, kad jadžnos metu galima susilieti su aukščiausiuoju dieviškumu (Brahmanu), taip pat aukojimais palaikyta kosminė tvarka (dharma, rita).

Nuo I tūkstantmečio pr. m. e. jadžnos turinys ir suvokimas pradėjo kisti. Daugelis išorinių aukojimų (pirmiausia – gyvulių aukojimas) perinterpretuoti kaip vidiniai aukojimai. Perėjimo nuo išorinių į vidinius aukojimus tendencija išryškėja upanišadose. Šatapatha brahmanoje teigiama, kad užsakovas (jadžamanas) turįs atsimokėti už apeigą tokiomis dovanomis kaip karvės, drabužiai, žirgai, auksas. Dievams aukojamas karvių pienas, lydytas sviestas, sėklos, grūdai, gėlės, vanduo, pyragaičiai.

• 
  Jadžnai paruoštas altorius
• 
  Keralos nambūtiriai atlieka jadžną
• 
  Statomas sakalo formos agničajanos altorius
• 
  Jadžnai naudojami apeiginiai rykai