Jūrava

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Jūrava
[[Vaizdas:|250px]]

Jūrava
Koordinatės 55°07′16″š. pl. 22°19′05″r. ilg. / 55.121°š. pl. 22.318°r. ilg. / 55.121; 22.318 (Jūrava)Koordinatės: 55°07′16″š. pl. 22°19′05″r. ilg. / 55.121°š. pl. 22.318°r. ilg. / 55.121; 22.318 (Jūrava)
Apskritis Tauragės apskrities vėliava Tauragės apskritis
Savivaldybė Jurbarko rajono savivaldybės vėliava Jurbarko rajono savivaldybė
Seniūnija Viešvilės seniūnija
Gyventojų skaičius 41 (2011 m.)

vok. Jura

Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Jū́rava

Jūrava – kaimas Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, 3 km į rytus nuo Žukų, dešiniajame Giluvės upės krante, Karšuvos girioje. Seniūnaitijos centras. Į šiaurę nuo kaimo yra Jūravos ąžuolynas, jame auga aukščiausias Lietuvos ąžuolas. Jo apimtis 1,4 m, o aukštis – 38 metrai. Veikia Jūravos girininkija.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1422 m. Melno taikos buvo skatinamas Mažosios Lietuvos apgyvendinimas, naujakuriams suteikiant įvairių privilegijų, skatintas ir valstybinių miškų kirtimas, kirtimus paverčiant dirbamais laukais. Per Jūravos mišką nuo upės ėjęs takas link Viešvilės virto svarbesniu vieškeliu, kirtusiu iš girių pelkynų ištekantį Giluvės upelį. Prie perkėlos nuo seno buvo minimas Antgiluvių kaimelis, kuriame buvo apgyvendinami valstybinio (karališkojo) miško prievaizdai, prižiūrėję aplinkinius plotus. Tai nebuvo didelė gyvenvietė, kokia ir negalėjo tapti, nes ten nebuvo tiems laikams svarbių ir žmones masinančių dalykų – derlingų žemių ar vešlių pievų, laivuojamos upės ar judraus vieškelio. 1785 m. Antgiluviai (arba vok. Goltzenthal) buvo apibūdinti kaip karališkojo vyresniojo prievaizdo būstinė su vienu ugniakuru (sodyba). Tuomet sodyba priklausė Kazikėnų valsčiui ir Viešvilės parapijai.

XIX a. pradžioje vietovė vokiškai pavadinta paprastai ir trumpai „Jura“ (Jūrava). 1817 m. ten užfiksuota miškų ūkio būstinė su dviem ugniakurais (sodybomis) ir 16 gyventojų. Tuomet vietovė priklausė naujai sukurtai Ragainės apskričiai. Pro čia link Viešvilės važiuodavo vis daugiau keliautojų iš Jūros upės dešiniojo kranto ar tolesnių vietovių.

XIX a. viduryje Jūrava vadinta vyriausios girininkijos sodyba. Tuomet ten gyveno 12 žmonių, laikyti 6 arkliai, 14 galvijų, 6 avys bei 5 kiaulės. Gyvenusiems valdiškame plote bei valdiškuose pastatuose reikėjo mokėti mažiau mokesčių nei kokio turto savininkams. Už lankiusius Žukų mokyklą vaikus, kuriems iki mokyklos tekdavo eiti netrumpą atstumą girių takais, kasmet pakako mokytojui surinkti 16 sidabrinių grašių bei 9 pfenigius, dar šiek tiek rugių, grūdų, šieno bei šiaudų.

Ūkio pažanga savaip nuskriaudė Jūravą. Per seniau neįžengiamą girią buvo nutiestas naujas tiesus plentas Vilkyškiai – Viešvilė – Smalininkai, kuris aplenkė miškininkų gyvenvietę, praeidamas trejetu kilometrų piečiau jos. Senasis vieškelis per Jūravą vis labiau menko ir teliko kukliu keliuku. Po miškų ūkio reformų pertvarkant ankstesnes ūkių bei girininkijų valdas, Jūravai buvo palikta administruoti Nemuno dešiniojo kranto girių vakarinė dalis – plotai arčiau Jūros upės. Tai vėl neskatino gyvenvietės augimo – ten ilgam liko nedidelis kaimelis. 1871 m. Jūrava apibūdinta kaip vyr. girininkijos būstinė su dviem gyvenamaisiais namais bei devyniais gyventojais. Per miškus ir pelkynus link netolimos Vokietijos valstybės sienos su Rusijos imperija driekėsi kontrabandininkų takai, kuriais lietuviškos spaudos draudimo metais keliaudavo ir knygnešiai.

1885 m. Jūravos vyr. girininkija valdė 5976 ha žemės, iš jų 56 ha arimų, 42 ha pievų ir 5401 ha medynų. Tų valdų našumas buvo apibūdintas kaip gana menkas: buvo daug užpelkėjusių bei drėgnų vietų su prastos kokybės želdynais. Tada Jūravai dar priklausė penkios aplinkinės miškininkų (eigulių, miško darbininkų ir pan.) gyvenvietės, kuriose iš viso gyveno 54 žmonės septyniose sodybose. Į šią atkampią vietovę atvykdavo įvairūs veikėjai pamedžioti „laukinėje“ girioje. Atvykėliai fotografuodavosi su nušautais kurtiniais, briedžiais, vilkais ar menkesniais laimikiais. Jūrava tapo savotiškai reprezentacine ir romantiška vietove, kur dar buvo galima sumedžioti tankiau apgyventuose kraštuose jau pamirštų žvėrių ir paukščių.

1905 m. Jūravos vyr. girininkija iš viso valdė 6 806 ha žemės, daugiausiai valstybinio miško plotų. Pačioje gyvenvietėje tada stovėjo vienas gyvenamasis namas su aštuoniais gyventojais. 1904 m. per Jūravą buvo nutiestas siaurasis geležinkelis Tilžė – Pagėgiai – Mikytai – Smalininkai, tapęs svarbia susisiekimo trasa, pamėgta ūkininkų bei nuošalių kaimų gyventojų. Į vakarus nuo Jūravos geležinkelis buvo nutiestas senojo vieškelio pakele, o ties miškininkų gyvenviete staigiai suko pietų link ir ėjo palei naująjį kelią, Jūravos gyvenvietę jungusį su plentu Vilkyškiai – Viešvilė – Smalininkai. Siekiant atpiginti ir palengvinti siaurojo geležinkelio tiesimą, jo trasos nebandyta tiesti per girią, pelkynus bei kalnynus – patogiau buvo glaustis prie jau buvusių kelių. Pačioje Jūravoje buvo įrengta traukinių stotelė. Miškininkai galėjo medieną iš girios glūdumos geležinkeliu gabenti į krašto lentpjūves bei uostus. Reguliarūs keleivinių traukinukų reisai palengvino girių žmonių gyvenimą – be didesnių rūpesčių ir pakankamai greitai būdavo galima nuvažiuoti iki pat Tilžės.

Tradicinio gyvenimo tarp miškų žymiau nepakeitė ir Pirmasis pasaulinis karas – didesnieji mūšiai vyko kitur. Ir pokariu Jūrava liko miškininkų gyvenviete, 1925 m. ji apibūdinta kaip girių dvaro apygarda. Jai ir toliau priklausė aplinkinės miškininkų sodybėlės, kur iš viso gyveno 53 žmonės. Tuomet Jūrava priklausė naujai sukurtai Pagėgių apskričiai ir Žukų parapijai. Pačioje Jūravoje buvo įsteigtas naujo valsčiaus centras, tad šios nedidelės gyvenvietės reikšmė dar padidėjo.

XX a. pradžioje Giluvės upelis jau nebuvo didelė kliūtis keliautojams – pro Jūrava jis tekėjo kanalizuota vaga. Aplinkiniai plotai buvo sausinti, į drėgnesnes vietas buvo nutiesti sausinimo griovai.

Ties siaurojo geležinkelio posūkiu stovėjo didžioji vyr. girininkijos sodyba su stambiais pastatais. Ryčiau, jau už geležinkelio trasos, stovėjo nedidelė sodybėlė, kurioje vėliau apsigyvenęs Jūravos girininkas. Šiauriau sodybų, miške ant kalvelės buvo įrengtos miškininkų kapinaitės. Jūravos sodybas supo nedidelis dirbamų laukų bei pievų plotelis, supamas didžiosios girios. Ši buvo suraižyta taisyklingų kvartalinių linijų, kurių sankryžose stovėjo tašyto akmens dailūs stulpeliai su miško kvartalų numeriais. Iš Jūravos į miškų plotus vedė keli stambesni keliai bei menkesni keliukai. Kelias į plentą Vilkyškiai – Viešvilė buvo tvarkingai išgrįstas akmenimis ir apsodintas medžiais. Ąžuolais ir kt. medžiais buvo apsodinti kiti reikšmingesnieji keliukai aplink miškininkų gyvenvietę, taip sukuriant vaizdingą alėjų tinklą. Aplink svarbiausią vyr. girininkijos pastatą buvo sodinti dekoratyviniai medžiai. XX a. pradžioje pagrindinės sodybos erdvų stačiakampį kiemą supo keturi nemaži pastatai. Įdomu, kad jie buvo išrikiuoti pagal miško kvartalinių linijų kryptis – jos (o ne pasaulio šalių kryptys) buvo svarbiausias orientyras Jūravos apylinkėse, pagal jas rikiuotas vietos gyvenimas.

Kiemo šiaurinėje pusėje stovėjo didysis pastatas – mūrinis tinkuotas statinys iš dviejų dalių, padailintas kraštui būdingais motyvais. Kiemo vakarinėje bei pietinėje pusėse stovėjo nemaži ūkiniai pastatai: stambi medinė daržinė, pakelta ant aukšto akmens mūro pastato ir kt. Prieškariu Jūravos vakariniame pakraštyje buvo pastatyta nedidelė sodyba miško darbininkams su mediniais pastatais. Šios sodybos žymiau nenukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Pokariu čia vėl buvo įkurdinti miškininkai, pagal savo sistemos tradicijas gana tvarkingai prižiūrėję senuosius pastatus bei gyvenvietės aplinką. Todėl Jūrava išliko geriau nei dauguma Mažosios Lietuvos gyvenviečių. Tiesa, pokariu buvo visai nuardyta siaurojo geležinkelio linija, likviduota buvusi traukinių stotelė. Dalis senųjų statinių sunyko, dalį pulta perdirbinėti, pastatytos kelios sodybėlės miško darbininkams, nauja girininkijos sodyba su standartiniais pastatais. Deja, nukentėjo pagrindinė sodyba – iš jos teliko menkesnė pusė. Senasis kelio grindinys buvo užpiltas žvyru.

Nors senosios Jūravos kapinaitės ir buvo siaubiamos bei grobstomos, tačiau jose dar liko senųjų paminklų. Pastaraisiais dešimtmečiais šios kapinaitės buvo prižiūrimos, jose dar tebestovi senųjų miškininkų antkapiai. Viena didžiausių įdomybių šiandieninėje Jūravoje – vaizdingos senų medžių alėjos. Prieš šimtmetį ir dar seniau sodinti ąžuolai, uosiai bei kiti medžiai jau suvešėjo, jų eilės pažymi senųjų kelių trasas. Romantikos mėgėjai šiauriau Jūravos žaliuojančiuose miškuose gali paieškoti senosios valstybės sienos žymių – kai kur dar ženklios proskynos. Jos žymi vieną pastoviausių Europoje, net pusę tūkstantmečio gyvavusią valstybinę sieną, skyrusią gretimas valstybes. Įdomu, kad daug kartų besikeičiant kaimyninių valstybių pavadinimams, siena tarp jų išliko vis ten pat. [2]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
17851817 m. Kazikėnų valsčius Tilžės apskritis
18171920 m. Žukų valsčius Ragainės apskritis
19201950 m. Jūravos valsčius Pagėgių apskritis
1950-1995 m. Viešvilės apylinkė Jurbarko rajonas
nuo 1995 m. Viešvilės seniūnija Jurbarko rajono savivaldybė


Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2011 m.
1871 m. 1885 m. 1905 m. 1910 m. 1923 m.sur. 1959 m.sur.
32 54 86 60 53 45
1970 m.sur. 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur. -
76 71 54 58 41 -


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]