Jānis Belte
| Jānis Belte | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1893 m. vasario 22 d. Lūžnia, Rusijos imperija |
| Mirė | 1946 m. balandžio 18 d. (53 metai) Liepoja, Latvijos TSR |
| Tautybė | lyvis |
| Veikla | dailininkas, poetas |
Janis Beltė (latv. Jānis Belte, slapyvardis lyv. Valkt 'žaibas', 1893 m. vasario 22 d. Lūžnia, Rusijos imperija, dab. Latvija – 1946 m. balandžio 18 d. Liepoja, Latvijos TSR)[1] – poetas, pirmasis žinomas lyvių dailininkas, lyvių kultūros puoselėtojas ir folkloro žinovas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Lūžnios kaimo Krinkelių sodyboje, todėl dar buvo vadinamas Krinkelių Janiu. Jis buvo jauniausias vaikas šeimoje.[2] Mokėsi Mikeltuornio pradinėje mokykloje. Anksti vedė, 1914 m. gimė duktė Zelma.[1] Poeziją pasirašinėjo slapyvardžiu Valkt, kas lyviškai reiškia 'žaibas'. Įvairūs pasakojimai apie Janį Beltę leidžia jį laikyti viena spalvingiausių asmenybių lyvių kultūros istorijoje.[3]
Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pašauktas į carinę Rusijos kariuomenę ir išsiųstas į Kaukazą. Ten susirgo, Grozne keletą mėnesių gydėsi lazarete ir pradėjo piešti. Pirmasis jo paveikslas buvo žurnale „Ogoniok“ publikuoto atvaizdo kopija. Vėliau teko tarnauti Naujajame Peterhofe, kur dėl sveikatos būklės vėl gavo laisvadienių ir juos praleido piešdamas bei tapydamas. Jis tapė kareivių portretus ir sulaukė tokio pasisekimo, kad gavo daug užsakymų ir iš karininkų bei paties vado. Dėl to kilo rimtų nemalonumų, jis buvo įtartas šnipinėjimu[1] – J. Beltė buvo suimtas ir išsiųstas į Sankt Peterburgo karo ligoninę. Ten jo darbus pastebėjo caro sesuo, ligoninės globėja. Ji juos nunešė į Sankt Peterburgo meno akademiją, paveikslus apžiūrėjo daug profesorių ir dailininkų, tačiau jie netikėjo, kad autorius nėra mokęsis tapybos. Kilmingoji ponia vėliau J. Beltę išvadavo iš arešto ir buvo pasiruošusi jį išleisti į mokslus, kad taptų dailininku, bet likimas pasisuko kitaip. J. Beltė išvyko į Revelį, o po karo grįžo į Lūžnią, kur jo laukė žmona Nėzė ir duktė Zelma. Kaimas buvo nusiaubtas. J. Beltė prie Lūžupytės įrengė lentpjūvę ir šeimai pastatė namą, o viename jo gale atidarė krautuvę.[3] 3-iajame dešimtmetyje buvo aktyvus lyvių folkloro pateikėjas, folklorinę medžiagą iš jo užrašinėjo L. Ketunenas ir O. Loritsas. Šiame dešimtmetyje savo eilėraščius jis publikavo lyvių skaitymo knygose ir dainyne, iš viso išlikę šeši J. Beltės eilėraščiai.[4]
Žmonių atmintyje J. Beltė liko kaip guvus, visuomeniškas ir linksmas vyras, karštas lyvių patriotas. Žvejai jį mėgo tiek dėl pasakojimų apie savo patyrimus, tiek dėl talento tapyti. Ypač pagarsėjo žuvų rūkymo menu. Kad pragyventų, J. Beltė išbandė įvairius darbus – dirbo rūkytoju, 4-ajame dešimtmetyje Ventspilyje turėjo smuklę ir viešbutį „Vanemuine”, kur kraštiečius vaišindavo nemokamai, o Mazirbėje buvo atidaręs fotoateljė. Lygia greta visą laiką tapė.[3]
1925 m. J. Beltės gyvenime įvyko tragiškų permainų: mirė žmona, jis liko su trimis vaikais, mažiausiajam sūnui Verneriui buvo tik kelios savaitės. 1928 m. jis vaikus atidavė į prieglaudą Rygoje, vėliau dažnai keisdavo gyvenamąją vietą. Kurį laiką gyveno Rygoje, Kemeriuose, Ventspilyje, Mazirbėje. 1936 m. išvyko į Liepoją ir atsidėjęs tapybai ten liko iki gyvenimo pabaigos.[3]
1939 m. avarijoje žuvo J. Beltės sūnus, kurį Rygoje buvo įsisūnijusi gydytojo šeima, latvių dailininkės Hildos Vykos giminaičiai. Dukterys Zelma ir Berta 1944 m. emigravo į Švediją, vėliau – į Kanadą. J. Beltė nuo plaučių ligos mirė 1946 m. Liepojoje, palaidojimo vieta nežinoma.[3]
Kol J. Beltė buvo gyvas, jo paveikslai puošė daugybę namų Lyvių pakrantėje, ypač gimtojoje Lūžnioje. Šiuo metu žinoma tik 18 J. Beltės darbų. Jų yra Ventspilio krašto ir meno muziejuje, Mazirbės mokyklos dailės galerijoje, Kolkos lyvių centre, privačių asmenų kolekcijose.[3]
J. Beltė daugiausia tapė kraštovaizdžius – aliejumi drobėje, faneroje, kartone. Pasakiški jų motyvai – kalnai, pilys, laivai, keliautojai – turbūt nusižiūrėti nuo atvirukų arba padiktuoti užsakovų. Nepaisant naivistinio braižo, J. Beltė mokėjo perteikti subtilius atspalvius ir sudaryti gylio įspūdį („Kraštovaizdis su burine valtimi“, 1938). Keliuose kraštovaizdžiuose juntamas tikros gamtos vaizdavimas. Kultūrinę-istorinę vertę turi konkrečių žvejų namų paveikslai (Lūžnios kaimo Karandų ir Mazdūčių sodybos). J. Beltė tapė ir portretus. 1943–1944 m. jis, kaip piešėjas, dalyvavo Liepojos istorijos muziejaus surengtose etnografinėse ekspedicijose. Šie piešiniai saugomi muziejaus etnografijos skyriaus moksliniame archyve.[3]
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 |
 |
 |
 |
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 M. Laukmane (2023). S. Balode (red.). „Jānis Belte (Kolka)“. dizlaudis.mozello.lv. Dižļaudis. Nuoroda tikrinta 2025-06-09.
- ↑ B. Šuvcāne (sudarytoja) (2002). Lībiešu gadagrāmata. Mazirbe: Lībiešu krasts. p. 191.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 „Jānis Belte“. livones.net. 2006-06-05. Suarchyvuotas originalas 2025-06-09. Nuoroda tikrinta 2025-06-09.
- ↑ G. Blumberga (2023-08-01). „Iznākusi grāmata “Belte, tas mālders”“. livones.net. Suarchyvuotas originalas 2025-06-21. Nuoroda tikrinta 2025-06-21.