Ivanas Vygovskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Ivanas Vyhovskis)
Ivanas Vygovskis

Ivanas Estafjevičius Vygovskis (kartais Ostafjevičius[1]; ukr. Іван Остафiйович Виговський; mirė 1664 m.) − Ukrainos karinis veikėjas[2], Ukrainos etmonas nuo 1657 iki 1659 metų, generalinis raštininkas (16481657), Kijevo bajoras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ivanas Vygovskis gimė XVII a. Kijevo vaivadijoje, Gogolevo kaime. Jis kilo iš Ukrainos stačiatikių bajorų Vygovskių giminės, minimos nuo 1511 m.

Mokslo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aie busimo etmono jaunystę beveik niekas nežinoma. Jis gavo gera išsilavinimą, galimai Kijevo-Bratsko kolegiume, valdė bažnytinę slavų, lenkų, lotynų kalbas, buvo patyręs kaligrafas.

Santuokos ir šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVII amžiauis 20-tų metų pabaigojje pirmą kartą vedė, apie tą saantuoką beveik nieko nežinoma. Nuo tos santuokos turėjo dukterį Marjaną, kuri ištekėjo už Rusijos stačiatikių bajoro Michailo Gunaševskio − garsios Lvovo kronikos autoriaus, kuris tarnavo Generalinėje kanceliarijoje per Nacionalinio išsivadavimo karo metus, vykdė Bogdano Chmelnickio diplomatines misijas. Tapęs našliu Vygovskis vedė antrą kartą 1656 m. Eleną Stetkevič − Rusios bajoro, Naugarduko klašteliono Bogdano Stetkevičiaus dukterį — kuris turėjo dvaro žemių Oršos paviete. Per savo uošvį Vygovskis įėjo į giministės ryšius su eile žymių ATR rusų ir lenkų kunigaikščių ir bajorų giminėmis, pavyzdžiui, su kunigaikčiais Solomireckiais.

Žinoma, kas Ivano Vygovskio seserį vedė kazokų pulkininkas Povilas Teteria.

Tarnyba ATR armijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savo karinę karjerą pradėjo „draugu“ ATR armijoje. Karaliaus Vladislovo Vazos valdymo (1632−1648 m.) metu Vygovskis pasižymėjo kovoje prieš turkų-totorių agresiją.

1638 metais jis tapo raštininku prie Jackaus Šemberko. Tada gi Vygovskis susipažino ir įstojo į artimą kontaktą su Bogdanu CVhmelnicku − tuometiniu Zaporožės armijos generaliniu raštininku.

Vygovskis iš pradžių buvo armijoje, vadovaijamoje Stepono Potockio, dalyvavo Geltonųjų vandenų mūšyje. Lemiamu mūšio metu netoli Knižų Bairakų (1648 m. gegužės 16 d.) jis kovėsi narsiai, bet pateko į nelaisvę. Tris kartus jis bandė bėgti, bet nevykusiai, ir tada jį prikaustė grandinėmis prie patrankos. Belaisvį išgelbėjo Bogdanas Chmelnickis, kuris išpirko jį iš chano Islamo III Girėjaus už arklį. Tada Vygovskis prisiekė ištikimybei etmonui ir ištikimai jam tarnauti.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Полководці Війська Запорізького: Історичні портрети \ Редкол: В.Смолій (відп.ред) та ін. – Київ.: Вид.дім «KM Academia», 1998 – Кн. 1. – 400 с. (ukr)
  • Т. Г. Таирова-Яковлева Иван Выговский // Единорогъ. Материалы по военной истории Восточной Европы эпохи Средних веков и Раннего Нового времени, вып.1, М., 2009
  • Архив Юго-Западной России том 1., часть 4., с.49 «Даниил Выговский, полковник Быховский, женат на Елене, дочери Богдана Хмельницкого, брат гетмана Ивана Остафьевича».