Italijos protektoratas Albanijoje (1939–1943)
| Albanijos karalystė it. Regno d'Albania alb. Mbretëria Shqiptare | |||||
| Fašistinės Italijos marionetinė valstybė | |||||
| |||||
| |||||
| Himnas Himnas Vėliavai | |||||
.svg) | |||||
| Sostinė | Tirana | ||||
| Kalbos | albanų, italų | ||||
| Religija | katalikybė, sunizmas, stačiatikybė | ||||
| Valdymo forma | Konstitucinė monarchija | ||||
| Karalius | |||||
| 1939–1943 | Viktoras Emanuelis III | ||||
| Ministras pirmininkas | |||||
| 1939–1941 | Shefqet Vërlaci | ||||
| 1941–1943 | Mustafa Merlika-Kruja | ||||
| 1943 | Ekrem Libohova | ||||
| 1943 | Maliq Bushati | ||||
| 1943 | Ekrem Libohova | ||||
| Era | Antrasis pasaulinis karas | ||||
| - Įkūrimas | 1939 m. balandžio 11 d. | ||||
| - Italijos kapituliacija | 1943 m. rugsėjo 8 d. | ||||
| Šiuo metu priklauso: |  Albanija Kosovas Juodkalnija Serbija Šiaurės Makedonija
| ||||
.svg)
.png)
Italijos protektoratas Albanijoje, oficialiai Albanijos karalystė (it. Regno d'Albania, alb. Mbretëria Shqiptare) – Albanijos valstybė, kai ji buvo fašistinės Italijos marionetinė valstybė ir protektoratas. Tai praktiškai buvo Italijos ir Albanijos unija, kuriai oficialiai vadovavo Italijos karalius Viktoras Emanuelis III ir jo vyriausybė. Italija ketino paversti Albaniją Didžiosios Italijos dalimi, asimiliuodama albanus kaip italus ir siųsdama italų kolonistus iš Apeninų pusiasalio kolonizuoti Albaniją, kad ji palaipsniui taptų Italijos kraštu.[1]
Pirmojo pasaulinio karo metais pasirašytoje Londono sutartyje Antantė pažadėjo Italijai centrinę ir pietinę Albaniją kaip atlygį už kovą prieš Centrinių valstybių sąjungą.[2] 1917 m. birželį Italijos kariams užėmus dideles Albanijos teritorijas, Italija oficialiai paskelbė centrinės ir pietinės Albanijos protektoratą, tačiau 1920 m. rugsėjį jis buvo panaikintas, kai Italija buvo priversta išvesti savo kariuomenę.[2] Italija buvo įsiutusi dėl minimalios naudos, gautos per taikos derybas, kurios, jos nuomone, pažeidė Londono sutartį. Italijos fašistai teigė, kad albanai nuo priešistorinių laikų buvo etniškai susiję su italais ir kad Romos imperijos ir Venecijos įtaka Albanijai suteikė Italijai teisę ją užvaldyti.[3] Be to, keli šimtai tūkstančių etninių albanų gyveno Pietų Italijoje, todėl aneksija buvo pateisinama kaip priemonė, kuri sujungtų visus albanus į vieną valstybę.[4] Italija rėmė albanų iredentizmą, kuris buvo sutelktas į daugiausia albanų gyvenamą Kosovą Jugoslavijoje, taip pat į Epyrą Graikijoje, ypač Čamerijos pasienio teritoriją, kurioje gyveno albanų mažuma.[5]
Protektoratas buvo įkurtas 1939 m. balandį, kai Italijos pajėgos įsiveržė į šalį, ir panaikintas 1943 m. Italijai pasirašius Kasibilės paliaubas bei pasidavus Sąjungininkams. 1943 m. rugsėjo 9 d., praėjus vienai dienai po Italijos kapituliacijos, Trečiojo Reicho pajėgos įsiveržė į Albaniją ir sukūrė savo marionetinę valstybę.
Represijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prieš Antrąjį pasaulinį karą Albanijoje gyveno apie 200 Albanijos žydų ir 400 žydų pabėgėlių. Albanijos žydai iš esmės buvo saugomi, tačiau susidūrė su tam tikrais apribojimais, o užsienio žydai buvo sodinami į koncentracijos stovyklas. Kosovo žydams sekėsi palyginti blogiau, nes Italijos valdžia juos perdavė vokiečiams, kurie juos nužudė arba išsiuntė į stovyklas Albanijoje. Kiti buvo nugabenti į Albanijos miestus, kur juos saugojo vietos gyventojai.[6]
Kai kurie Kosovo albanai kolaboravo su Ašies jėgomis, nes jos žadėjo jiems Didžiąją Albaniją.[7] Tai buvo laikoma geresne alternatyva represinėms priemonėms, kurias tarpukario laikotarpiu diegė Serbijos politikai.[8] 1942 m. birželį protektorato ministras pirmininkas Mustafa Merlika-Kruja pareiškė, kad serbai bus išsiųsti į koncentracijos stovyklas arba nužudyti.[9] Nuo 70 000 iki 100 000 Kosovo serbų buvo perkelti į koncentracijos stovyklas Prištinoje ir Kosovo Mitrovicoje arba ištremti į Serbiją, siekiant albanizuoti provinciją.[8] Okupacijos metu gyventojai dirbo priverstinį darbą, buvo kankinami, naikinama privati nuosavybė, naikinami ir žalojami kultūriniai bei istoriniai pastatai.[10] Serbų ištrėmimas pasirodė esąs problemiškas, nes jie regione atliko svarbias funkcijas, valdė daugelį įmonių, malūnų, raugyklų ir komunalinių paslaugų, buvo atsakingi už didžiąją dalį naudingos žemės ūkio produkcijos.[11] Serbijos šaltinių duomenimis, manoma, kad Vulnetari (1941 m. Italijos pajėgų įkurta Kosovo albanų savanorių milicija) bei kitos sukarintos grupuotės Kosove nužudė iki 10 000 serbų ir juodkalniečių.[12][13]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lemkin, Raphael & Power, Samantha (2008), Axis Rule in Occupied Europe, The Lawbook Exchange, Ltd., p. 99–107, ISBN 978-1584779018
- ↑ 2,0 2,1 Nigel Thomas. Armies in the Balkans 1914–18. Osprey Publishing, 2001. p. 17.
- ↑ Kane, Robert B. (2014). „Albania, Italian occupation of, 1939“. In Hall, Richard C. (red.). War in the Balkans: An Encyclopedic History from the Fall of the Ottoman Empire to the Breakup of Yugoslavia. Bloomsbury Publishing. ISBN 9798216163312.
- ↑ Pearson 2007, p. 389.
- ↑ Fischer, Bernd Jürgen (1999), Albania at War, 1939–1945, C. Hurst & Co. Publishers, p. 70–73, ISBN 978-1850655312
- ↑ Bazyler, Michael J.; Boyd, Kathryn Lee; Nelson, Kristen L. (2019). Searching for Justice After the Holocaust: Fulfilling the Terezin Declaration and Immovable Property Restitution. Oxford University Press. pp. 1–2. ISBN 978-0190923068.
- ↑ Denitch, Bogdan Denis (1996). Ethnic Nationalism: The Tragic Death of Yugoslavia. University of Minnesota Press. p. 118. ISBN 978-0816629473.
- ↑ 8,0 8,1 Ramet, Sabrina P. (2006). The Three Yugoslavias: State-building and Legitimation, 1918–2005. Indiana University Press. p. 114. ISBN 978-0253346568.
- ↑ Pinos, Jaume Castan (2018). Kosovo and the Collateral Effects of Humanitarian Intervention. Routledge. p. 33. ISBN 978-1351374767.
- ↑ Antonijević, Nenad (2009). Албански злочини над Србима на Косову и Метохији у Другом светском рату, документа (PDF). Muzej žrtava genocida. p. 9. ISBN 978-8690632992.
- ↑ Fischer, Bernd Jürgen (1999). Albania at War, 1939–1945. Hurst. p. 238. ISBN 978-1850655312.
- ↑ Bataković, Dušan T. (1998). Kosovo: la spirale de la haine: les faits, les acteurs, l'histoire (prancūzų). L'Ahe D'Homme. p. 43. ISBN 978-2825111321. Nuoroda tikrinta 21 August 2012.
- ↑ Antonijević, Nenad. Arhivska građa o ljudskim gubicima na Kosovu i Metohiji u Drugome svetskom ratu. p. 479.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Pearson, Owen (2007). Albania in the Twentieth Century, A History: 3 Volume Set. I. B. Tauris. ISBN 9781845110161.
- Hibbert, Reginald (1991). Albania's National Liberation Struggle: The Bitter Victory. Pinter Publishers. ISBN 9780861871094.