Istorinis kelias Sankt Peterburgas–Varšuva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Istorinis kelias Sankt Peterburgas–Varšuva
Sankt Peterburgas–Varšuva
Valstybės Rusija Rusija
Latvija Latvija
Lietuva Lietuva
Lenkija Lenkija
Pradžia Sankt Peterburgas
Pabaiga Varšuva
Apskritys Kauno, Vilniaus, Utenos
Miestai Kaunas, Jonava, Ukmergė, Utena, Zarasai
Stagecoach exhibit, National Postal Museum IMG 4368.JPG
Pašto reikmėms naudoti diližanai

Istorinis kelias Sankt Peterburgas–Varšuva – istorinis pašto kelias (traktas), jungęs Sankt Peterburgą (Rusija) ir Varšuvą (Lenkija).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVIII a. pab.–XIX a. pr. neskaitlingos pašto siuntos keliavo tarp Rusijos imperijos ir Austrijos–Vengrijos sostinių tarp kurių, po trijų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, įsivyravo draugiški santykiai. Trasa tarp Europos imperinių sostinių Austrijos–Vengrijos Vienos ir Rusijos Sankt Peterburgo buvo vadinama Traktas Sankt Peterburgas–Viena (rus. Венский дорожный тракт, vok. Poststrasse Wien–Sankt Petersburg).

Susidėjo iš daugelio senų kelių, nutiestų paminėtose valstybėse, o taip pat po Trečiojo ATR padalijimo prie carinės Rusijos prijungtų LDK ir Lenkijos karalystės teritorijose buvusių traktų. Važiuojant į šiaurę, trasa kirto Krokuvos, Varšuvos ir Gardino miestus; Vilniaus gubernijoje ji ėjo nuo Benekainių link Vilniaus, po to per Nemenčinę, Bajorus, Arnionis, Švenčionis, Senąjį Daugėliškį, Vidžius, Apsą ir Breslaują (kelias Vilnius–Apsas–Breslauja Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais Breslaujos paviete skyrė gudų ir lietuvių gyvenamas žemes).[1][2][3] Nors daugelyje išvardintų gyvenviečių buvo įrengtos arklių keitimo stotys, visgi važiuoti šia trasa nebuvo lengva: veikiama atmosferinių kritulių danga ištiždavo, miškuose kelią užversdavo medžiais, Rusijos imperijos gubernijose kelias vingiavo mažai apgyvendintomis vietovėmis.

1826 m. birželio 16 d. Rusijos imperijos senatas nusprendė tiesti naują kelią iš sostinės į Varšuvą, jo trasa turėjo eiti per Dinaburgo ir Kauno tvirtoves (t. y. kiek vakariau nei Traktas Sankt Peterburgas-Viena).[4][5][6] Buvo planuojama kelio atkarpą iki Kauno baigti iki 1833 m., tačiau darbams sutrukdė 1831 m. sukilimas ir eismas prasidėjo tik 1836 m.

Kaštai ir pašto veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jonavos arklių pašto stotis

Kelio tiesimas vyko ypač sudėtingomis sąlygomis. Iždui kelio atkarpa nuo Daugpilio iki Kauno kainavo 1,225 mln. rublių (6060 rublių kilometrui).

18301836 m. tiestas ZarasųKauno ruožas pirmasis Lietuvoje turėjo grindinį – kietą suplūkto žvyro dangą[7]. Iš abiejų pusių ėjo gilūs grioviai, apsodinti baltais beržais.

Savo laikmečiui tai buvo modernus kelias, darantis įtaką ekonominei plėtrai ir politinei veiklai. Kelio priežiūrai statyti pastatai (pašto stotys, stočių prižiūrėtojų namukai, kelio užkardos, karčiamos).

Išsamių duomenų nėra, tačiau išlikę 1857 m. duomenys rodo, kad per metus Utenos pašto stotis aptarnavo 2960 keleivių, jiems pervežti panaudoti 15545 arkliai.

Arklių pašto stotys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šalia kelio XIX a. buvo pastatytos pašto arklių keitimo stotys, dauguma šių pastatų yra išlikę ir iki šių dienų:

  • Bolšaja Jaščera (rus. Большая Ящера)
  • Dolgovka (rus. Долговка)
  • Luga (rus. Луга)
  • Gorodecas (rus. Городец)
  • Pliusa (rus. Плюсса, dabar rus. Заполье)
  • Novoseljė (rus. Новоселье, faktiškai rus. Лудони),
  • Katežnoje (rus. Катежное arba rus. Катежно))
  • Mochovaja (rus. Моховая)
  • Kresty (rus. Кресты šalia rus. Псков)
    Kresty stotis
  • Orly (rus. Орлы arba rus. Черская))
  • Ostrov (rus. Остров)
  • Rubilovo (rus. Рубилово, šalia rus. Дубки ir rus. Тележники))
  • Vyšgorodokas (rus. Вышгородок)
  • Nesteri (latv. Nesteri)
  • Lepestė (latv. Lepestē arba latv. Mežvidi, rus. Ивановка)
  • Rėzeknė (latv. Rezekne)
  • Malta (latv. Malta)
  • Rušuona (latv. Rušona)
  • Viški (latv. Viški)
  • Daugpilis (latv. Daugavpils)
  • Ėgiptė (latv. Ēģipte)
  • Zarasai – carui Nikolajui I taip patiko aplankytas miestas, jog savo sūnaus Aleksandro garbei miestą pervadino Novo-Aleksandrovsku. Po 1845 m. mieste, netoli pašto stoties, pietinėje kelio pusėje, buvo pastatytas 11 metrų aukščio obeliskas iš ketaus (autorius – Petras Šteinkeleris). Ant obelisko buvo pritvirtinta lenta (dabar saugoma Zarasų kraštotyros muziejuje) su užrašų rusų kalba: По указу царя Николая I была проведена дорога от Каунаса до Даугавпилса (193 версты) в 1836 г..
  • Degučiai
    Degučių stotis (dab. Degučių koplyčia)
  • Daugailiai
  • Utena – kartu su pašto stotimi buvo nakvynės namai ir arklidės. Kompleksas statytas 1830–1835 m. pagal pavyzdinį Rusijos vyriausios susisiekimo ir visuomeninių pastatų valdybos projektų bei sąmatų departamento architektų projektą. Vietą parinko ir projektą stočiai pritaikė Lenkijos karalystės generalinis statybininkas, architektas, Varšuvos universiteto architektūros profesorius Vaclovas Ričelis (lenk. Wacław Ritschel, 1794–1872). Jis buvo ir vyriausias pašto stočių statybų architektas Vilniaus gubernijoje. 1835 m. spalio 26 d. pašto stotis jau buvo pastatyta, vyko pašto susisiekimai, reikėjo tik užbaigti išorės apdailos darbus ir nudažyti. Oficialiai stotį leista naudoti tik 1836 m. pavasarį. Tuo metu tai buvo pati didžiausia įstaiga Utenoje.
Stotis Utenoje (dab. Meno mokykla)
Trakto schema Leliūnuose
Staškūniškio stotis

Kelias sugriuvus Rusijos imperijai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš Antrąjį pasaulinį karą šio kelio dalis nuo Kauno iki Zarasų buvo vadinama Aukštaičių plentu. Lygiagrečiai šiam keliui tarp Jonavos ir Ukmergės taip pat buvo nutiestas ir siaurasis geležinkelis.

Dabar Lietuvoje šio kelio maršrutu nutiestas magistralinis kelias A6.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai ir nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]