Istorinė komunikacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Istorinė komunikacija – tarpdisciplininė studijų kryptis, kurios ojektas yra aiškintis bei tirti idėjų, vertybių išliekamumo, perimamumo galimybes ir būdus tarp skirtingų kartų ir epochų.

Terminas sudarytas iš dviejų sąvokų – istorija ir komunikacija.

Pirmoji yra nuoroda į laiko dimesniją ir joje atsirandančius bei išnykstančius pačius įvairiausius įvykius-faktus, užpildančius tam tikros istorinės atkarpos turinį.

Komunikacija šiame termine reiškia nuolatinį judėjimą, kaitą ir pasikeitimą. Pastarasis žodis itin svarbus istorinei komunikacijai: keistis – kisti, įgauti naujų bruožų arba prarasti juos nėra tas pats kas keistis – dalytis, tačiau būtent pa-si-keitimas įvardija procesą, santykį ir gebėjimą suprasti idėjas ir vertybes. Dar daugiau – pasikeitimo procesas keičia visus šiame procese sąmoningai ir nesąmoningai dalyvaujančius. Pasiketimo procesas taip pat yra laikas, kur dalykai gali rastis savaime arba būti sukurti valingai siekiant labai aiškių pasikeitimo rezultatų.

Istorinės komunikacijos termino ir tyrimų turinio sumanytojas – Linas Kontrimas. Studijuoja ir domisi istorija, filosofija, komunikacijos disciplinomis, psichologija, dirbo žurnalistinį, vėliau – darbą komunikacijos srityje (ryšiai su visuomene).

Istorinė komunikacija paryškina tam tikrų disciplinų reikšmę, tačiau jų neverčia pagrindinėmis: daugelis pažinimo sričių, atveriančių kelią tarp dabarties ir buvusių laikų gali kurti ir kuria aktyvią, nuolatinę, budrią žinojimo (supratimo) būseną. Ji gali būti individuali (vieno asmens) ir grupės (įvairiaus dydžio bendruomenių: nuo giminės, kolektyvo iki tautos, valstybės).

Istorija šiuo atveju yra svarbi kaip tiriamų arba pažinių įvykių, faktų rinkinys. Idėjų ir vertybių apibrėžimą padeda atlikti filosofija, o santykį veikia asmens arba grupės psichologija. Santykis neatsiranda pats savaime. Tam reikia vieno žmogaus arba didelio kolektyvo pastangų mokytis, pažinti, perimti, suprasti, o vėliau – išreikšti, paaiškinti, kurti ir perduoti. Šiai istorinės komunikacijos daliai paaiškinti reikia kalbos plačiausia prasme (kalbėjimas, raštas ir visa įmanoma simbolinė kalba, pavyzdžiui, architektūra, dailė, programinės kalbos, brėžiniai ir pan.)

Istorinės komunikacijos svarba ypač ryški mėginant jos principais paaiškinti tam tikros bendruomenės raidą. Tarkime tautos, valstybės. Savo istorijos žinojimas, vertybių sistemų turėjimas, jų supratimas ir mokėjimas perduoti per įvairias kalbines sistemas – gyvybingos ir stiprios tautos (valstybės) esmė (pavyzdžiai yra visos stiprų identintetą išlaikiusios ir tą identitetą sugebančios išlaikyti bei stiprinti tautos). Sąmoningai ar ne, bet kiekvienos okupacijos tikslas yra nutraukti istorinę komunikaciją ir a) arba sunaikinti okupuotuosius fiziškai (Sovietų Rusijos okupuotos Lietuvos ir kitų jos okupuotų valstybių pavyzdys), arba b)pakeisti radikaliai jų tapatybę (tinka tas pats pavyzdys). Pastarasis (b) veikimas – itin subtilus ir ištęstas laike, todėl nekrentantis į akis. Tik įdėmus stebėjimas, analizė, leidžia sekti valingai ir planingai skatinamus pokyčius, taip pat ir tuos, kurie kyla savaime. Nenutrūkstamos istorinės komunikacijos pažeidimas leidžia manipuliuoti ne tik mažomis grupėmis, bet ir labai dideliais junginiais. Nutraukti isotrinę komunikaciją galima ne tik fiziniu ir brutaliu militaristiniu įsikišimu, bet ir kryptingu, ilgai trunkančiu keturių sistemų, kuriomis suprantama istorinė komunikacija, atakavimu. Tai 1. istorijos klastojimas ir perrašymas, sąmoningas arba ne priešiškos ideologijos (istoriografijos) puoselėjimas; 2. vertybinių, dvasinių ir filosofinių sistemų trynimas (keičiant svetimomis, niekinant arba vis mažiau skiriant dėmesio savoms, patraukiant jas iš realaus gyvenjimo į, tarkime, enciklopedinį pasaulį; 3. negatyvaus psichologinio klimato kūrimas; 4. įvairių kalbinių sistemų degradavimas (kalbos, pačios savaime melioracija, taip pat mažinimas dėmesio visiems kūrybiniams (meno, mokslo, inžinerijos ir pan.) užsiėmimams.

Toks istorinio aspekto paryškinimas – tik vienas pavyzdys, kaip ir kur gali būti taikomas istorinės komunikacijos modelis. Pavyzdžių gali būti dar daugiau. Tarkime, įdomus yra meno srovių pasiketimo analizavimas, verslo principų ir praktikos raidos tyrimas, ekonominio ir ideologinio dominavimo kaitos atsekimas visuomenėse ir pan.

Kodėl ir kaip keičiasi visuomenės, kodėl ta pati idėja skirtinguose laikuose įgyja kitokias reikšmes, kas lemia tam tikrą kiekvienos grupės išskirtinumą, kaip, o ir ar įmanoma iš viso suprasti kitas epochas, jose gyvenusius, kaip ir su kokiomis pasekmėmis vienos grupės veikia kitas – tai tik dalelė klausimų, į kuriuos atsakymų stengiamasi rasti keliaujant istorinės komunikacijos keliu.