Ispanijos socialistų darbininkų partija
| Ispanijos socialistinė darbo partija | |
 | |
| Santrumpa | „PSOE“ |
|---|---|
| Pirmininkas | Pedro Sánchez |
| Įkurta | 1879 m. |
| Būstinė | Calle Ferraz, Madrid, Ispanija |
| Jaunimo organizacija | Juventudes Socialistas de España |
| Narių skaičius | 181 000 (2016) [1] |
| Politinė ideologija | Proeuropietiškumas, Socialdemokratija |
| Politinė pozicija | Centro Kairysis |
| Tarptautinė narystė | Socialistų Internacionalas |
| Europos narystė | Europos socialistų partija |
| Europos Parlamento grupė | Europos socialistų partijos parlamento grupė |
| Partijos spalvos | raudona |
| Vietų skaičius deputatų suvažiavimas | 120 / 350 |
| Vietų skaičius Senate | 110 / 265 |
| Vietų skaičius Europos parlamente | 21 / 59 |
| Vietų skaičius savivaldybėse | 22335 / 61093 |
| Svetainė | |
| Oficiali svetainė | |
Ispanijos socialistinė darbo partija, PSOE, (isp. El Partido Socialista Obrero Español) – Ispanijos politinė socialinės demokratijos partija.
Įkurta 1879 m. gegužės 1 d. Madride darbininkų lyderio Pablo Iglesiaso iniciatyva.
Kovų frontuose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1888 m. I suvažiavime priimta „Principų programa“ skelbė klasių panaikinimą, nuosavybės nacionalizavimą, visuotinę rinkimų teisę, socialines teises. 1899–1902 partija aktyviai dalyvavo streikų kovose. 1910 m. jos lyderis P. Iglesias tapo pirmuoju socialistu Ispanijos Kortesuose (parlamente).
1921 m. dalis PSOE narių perėjo į 1920 m. įkurtą IKP. 1923–1930 m. PSOE taikstėsi su M. Primo de Rivieros diktatūra, liko viena iš dviejų neuždraustų partijų, dalyvavo keliose vyriausybėse. 1931 m. PSOE prisidėjo prie monarchijos nuvertimo, 1936 m. prieš parlamento rinkimus įstojo į Liaudies frontą.
Per 1936–1938 m. pilietinį karą F. Largas Kabaljeras ir Ch. Negrinas vadovavo respublikonų vyriausybėms. Nugalėjus frankistams, 1939 m. PSOE buvo uždrausta, daugeliui partijos narių teko emigruoti, tačiau partija veikė pogrindyje ir užsienyje.
1964 m. nuo PSOE atskilo E. Tiero Galvano grupė, 1974 m. pasivadinusi Liaudies socialistine partija, bet 1978 m. vėl prisijungusi prie PSOE. 1967 m. Tulūzos suvažiavime PSOE atsiribojo nuo komunistų. Išryškėjo politiniai skirtumai tarp emigracinės ir Ispanijoje veikusios PSOE dalies, kurios lyderiu tapo Felipė Gonsalesas.
Atgimimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1974 Siuresno (Prancūzija) suvažiavime partija buvo reorganizuota, partijos pirmininku išrinktas Felipė Gonsalesas.
1975 m. mirus diktatoriui Frankui PSOE išplėtė veiklą profsąjungose, 1976 m. surengė pirmą po 1939 m. suvažiavimą šalyje, O 1977 m. oficialiai išėjo iš pogrindžio.
1977 m. birželio rinkimuose į parlamentą gavo 28,7 % balsų ir tapo didžiausia opozicine partija, ginančia profsąjungų interesus.
1979 m. XXIX suvažiavime buvo priimtas idėjinio pliuralizmo principas. Tai leido PSOE 1982 m. neeiliniuose rinkimuose gauti 202 vietas 300 vietų parlamente ir suformuoti F. Gonsaleso vyriausybę.
1986 m. parlamento rinkimuose gauta 44 % balsų ir 184 vietos, 1989 m.-39,5 % ir 176 vietos, 1993 m. – 159 vietos parlamente. F. Gonsaleso vyriausybės programa nebuvo tokia radikali, kaip partijos nuostatos, tačiau pavyko stabilizuoti ūkinį mechanizmą, prasidėjo ekonomikos augimas, darbo savaitė sutrumpinta nuo 42 iki 40 val., atostogos prailgintos iki 30 dienų, iki 64 m. sumažintas pensinis amžius, padidintos pensijos ir pašalpos, minimalus atlyginimas.
1984 m. buvo sudaryta trišalė valstybės, profsąjungų ir darbdavių sutartis, numačiusi atlyginimų priklausomybę nuo infliacijos.
1986 m. Ispanijoje nugalėjo referendumas dėl stojimo į NATO, buvo pasirengta stojimui į ES. Tačiau nepavyko sumažinti nedarbo – jo lygis pasiekė 20 %, išlaikyti valstybės rankose daugelį įmonių – jos bankrutavo ir jas teko reprivatizuoti. Nebuvo reformuota ir archaiška mokesčių sistema. 1983 ir 1988 m. šalyje kilo streikų banga prieš PSOE darbo politiką. Baskų teroristai buvo nepatenkinti PSOE jėgos pozicija, sprendžiant krašto problemas. Tai lėmė partijos pralaimėjimą 1997 metų rinkimuose. Ėmė silpnėti ir PSOE pozicijos savivaldybėse. 1991 m. PSOE buvo gavusi 38,4 %, o 1995 m. tik 30,8 %, kai dešiniojo centro Liaudies partija sustiprino savo pozicijas nuo 25,2 iki 35,1 %.
Tačiau ispanų socialistai išlaikė tarptautines pozicijas. 1989–1992 Europos parlamento pirmininku buvo Enrikė Baronas Krespo, 1995–1999 NATO vadovu buvo Chavjeras Solana.
2000 m. Ispanijos socialistai turėjo 125 parlamento narius, 69 senatorius, 24 Europarlamento narius, 21 917 savivaldybių tarybų narius, 2490 alkaldų (merų). Tačiau tai jų netenkino, todėl 2001 m. partijos Generaliniu sekretoriumi išrinktas Chose Luisas Zapatero pirmiausiai pasistengė atjauninti partiją. Jau 2003 m. buvo laimėti savivaldybių rinkimai, o rudenį – ir regioniniai rinkimai Katalonijoje.
2004 m. kovo mėn. islamo teroristams, keršijusiems Ispanijai už aktyvų dalyvavimą Irako kare, Madride susprogdinus traukinius, PSOE netikėtai laimėjo parlamento rinkimus ir gavo 164 vietas iš 350. Ministru pirmininku išrinktas Chose Luisas Zapatero.
Laimėti ir 2004 m. Europos Parlamento rinkimai.
2005 m. Ispanija priėmė Europos Konstituciją.
Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Partijos struktūra teritorinė, be to veikia jaunimo, moterų, sporto organizacijos, Jaime Veros fondas. Partijoje 1974 m. buvo 4000, 1990 m.-250 000, 2004 m. – 460 000 narių, pusė – moterų. Aukščiausias organas – suvažiavimas, šaukiamas kas 4 metai, kuriame renkamas Generalinis sekretorius, Federalinis komitetas ir Vykdomoji komisija.
Nuo 1886 m. leidžiamas laikraštis El Socialista, turintis ir skaitmeninę laidą.
Partijos vadovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1974 Felipė Gonsalesas.
- 1997 Joaquín Almunia
- 2000 Chose Luisas Zapatero.
- 2012 Alfredo Pérez Rubalcaba
- 2014 Pedro Sánchez