Ispanijos jojimo mokykla Vienoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ispanijos jojimo mokykla
vok. Spanische Hofreitschule
Bundesgestüt Piber logo.svg
VietaViena, Austrija
Vyriausiasis žirgyno šeimininkasJohannes Hamminger
Tinklalapishttp://www.srs.at/

Ispanijos jojimo mokykla (vok. Spanische Hofreitschule) – Vienoje, Austrijoje įsikūrusi institucija, užsiimanti klasikinio dailiojo jojimo išsaugojimu ir lipizanerių veislės žirgų treniravimu. Jos pasirodymai Hofburge taip pat yra turistų traukos objektas. Geriausi šios mokyklos žirgai ir raiteliai taip pat reguliariai keliauja ir pasirodo visame pasaulyje. Ji yra viena iš „Didžiojo ketverto“, prestižiškiausių klasikinio dailiojo jojimo akademijų pasaulyje, kartu su „Cadre Noir“, Prancūzijoje, Portugalijos jojimo meno mokykla ir Karališkąja Andalūzijos mokykla.[1]

Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žiemos jojimo salėje pasirodantys Ispanijos jojimo mokyklos lipizaneriai.
Lipizanerių veislės žirgai po treniruočių grįžta į arklides. Arklidės yra šalia Ispanijos jojimo mokyklos arenos Vienoje, Austrijoje, kur pasirodo lipizanerių veislės eržilai.

Ispanijos jojimo mokykla įsikūrusi tarp Michaelerplatz ir Josefsplatz aikščių, Hofburgo rūmuose, Vienos centre. Pasirodymai vyksta Žiemos jojimo mokykloje, pastatytoje 1729–1735 m. Žiemos jojimo mokykla – tai saulės nutvieksta salė, daugiausia balta, su smėlinės ir šviesiai pilkos spalvų elementais, bei su imperatoriaus Karolio VI portretu virš karališkosios ložės priešais įėjimą (kurį raiteliai visada pasveikina prieš pradėdami joti), kurios matmenys yra 55 × 18 metrų, o aukštis – 17 metrų.

Ispanijos jojimo mokykla taip pat turi vasaros žirgyną Heldenberge, Žemutinėje Austrijoje. Liepos–rugpjūčio mėnesiais 68 eržilai septynioms savaitėms atvežami į šį žirgyną, kur jie laikomi arklidėse su aptvarais. Šiuo laikotarpiu žirgai nėra mokomi, o yra jodinėjami netoliese esančiame miške.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žiemos jojimo mokykla

Jojimo mokykla pirmą kartą paminėta Habsburgų monarchijos laikais 1572 m., gerokai anksčiau nei prancūzų Antuano de Pluvinelio maniežas, ir yra seniausia tokio pobūdžio mokykla pasaulyje.[2] Įrašai rodo, kad pirmą kartą medinė jojimo arena buvo užsakyta 1565 m., tačiau tik 1729 m. imperatorius Karolis VI užsakė architektui Jozefui Emanueliui Fišeriui fon Erlachui pastatyti šiandien naudojamą baltąjį maniežą. Iki tol mokykla veikė medinėje arenoje Josefsplatz aikštėje. Kurį laiką jojimo salė buvo naudojama įvairioms ceremonijoms, tačiau dabar ji atvira visuomenei, kuri gali stebėti žirgų treniruotes ir pasirodymus.

Ispanijos jojimo mokykla pavadinta pagal ispaniškuosius žirgus, iš kurių kilo viena iš lipizanerių žirgų veislių, treniruojamų tik šioje mokykloje. Šiandien Ispanijos jojimo mokykloje laikomi žirgai auginami Piberio federaliniame žirgyne, esančiame netoli Piberio kaimo vakarų Štirijoje, Austrijoje. Vienas iš pirminių žirgynų, kuriame buvo išvesta veislė, buvo Lipicoje, esančioje netoli Triesto, dabartinėje Slovėnijoje, kuri ir suteikė veislei pavadinimą.

Ispanijos jojimo mokyklos ištakos glūdi karinėse tradicijose, siekiančiose dar Senovės Graikijos Ksenofonto laikus, ir ypač naujųjų amžių epochos kariniame jojime, kuomet riteriai bandė išlaikyti pranašumą mūšio lauke atsisakydami sunkių šarvų ir mokydamiesi greitai bei sudėtingai manevruoti mūšio lauke, kuriame vyravo šaunamieji ginklai.[3]

Tradiciškai mokykloje lipizanerius treniruoja ir jais jodinėja tik vyrai, nors Ispanijos jojimo mokykla teigia, kad niekada nebuvo išleidusi oficialaus draudimo jodinėti moterims. 2008 m. spalio mėn. dvi moterys – aštuoniolikmetė Sodžorner Morel iš Jungtinės Karalystės ir 21 metų Hana Caitlofer iš Austrijos – išlaikė stojamuosius egzaminus ir buvo priimtos mokytis jojimo mokykloje – pirmosios moterys per 436 metus.[4]

Metodai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jojimo mokykloje taikomi metodai pagrįsti Fransua Robišono de la Gerinjero metodais. Yra paplitęs mitas, kad šie judesiai buvo sukurti tam, kad padėtų mūšyje; iš tikrųjų jie buvo naudojami tam, kad sustiprintų karinio žirgo kūną ir atmintį ir padarytų jį geriausiu atletu, o ne tam, kad iš tikrųjų pultų. Visi jie grindžiami judesiais, kuriuos natūraliai atlieka laisvas žirgas, išskyrus vieno tempo kojų keitimus šuoliuojant (kuomet žirgas keičia vedančią koją).

Eržilai mokomi trimis etapais:

  1. Remontenschule: („jojimas į priekį“) Šis etapas prasideda, kai žirgas pirmą kartą atvežamas į Ispanijos jojimo mokyklą būdamas ketverių metų. Atvežtas į mokyklą eržilas pratinamas prie balno ir kamanų bei pradedamas prajodinėti, kad būtų išmokytas nurodymų, kuriuos jam siunčia raitelis, kad būtų pagerintas jo paklusnumas ir sustiprinti raumenys, ruošiant jį pasirodymams. Žirgo prajodinėjamas apima perėjimus iš ėjimo, bėgimo risčia ir bėgimo šuoliais, bei keičiant eisenos tempą. Tai trunka 2–3 mėnesius, iki kol raitelis atsisėda ant žirgo nugaros. Po prajodinėjimo žirgas pradeda jodinėti arenoje tiesiomis linijomis, kad išmoktų teisingai reaguoti į raitelio nurodymus jojant. Pagrindiniai šio etapo tikslai – ugdyti laisvą judėjimą pirmyn įprastomis eisenomis, teisingai kontaktuojant su žirgu ir naudojant ilgą pavadį, bei pradėti ugdyti tiesų jojimą. Be to, treniruočių metu turi padidėti gyvūno jėga ir ištvermė, kad jis būtų pasiruošęs kitam etapui.
  2. Campagneschule: („žygio mokykla“) Paprastai žirgas būna pasiruošęs antrajam etapui po metų jodinėjimo pirmuoju etapu, nors šis laikotarpis visada pritaikomas atsižvelgiant į konkretų žirgą. Antrajame etape jauni eržilai visada vedami su patyrusiais raiteliais, kad nesusiformuotų blogi įpročiai dėl netinkamo darbo. Per šį laiką jis mokomas koordinacijos ir jodinėjamas ratais visais įmanomais ėjimo būdais. Pagrindinis šio etapo tikslas – ugdyti impulsą, tobulinti natūralius žingsnius, skatinti savarankišką jojimą, padaryti žirgą elastingą ir lankstų, palaipsniui lavinti žirgo raumenis. Žirgas turėtų išmokti teisingai lenkti kaklą, kūną ir sprandą, atsižvelgiant į jo sudėjimą. Per šį laiką vyksta didžioji dalis treniruočių, žirgas mokosi sutrumpinti ir pailginti eiseną bei atlikti šoninius judesius, o didžioji dalis treniruočių vyksta bėgant risčia. Šis etapas reikalauja daugiausiai laiko iš visų trijų etapų – paprastai du trečdaliai viso laiko, reikalingo žirgui ištreniruoti. Prieš pasibaigiant šiam etapui eržilai supažindinami su dvigubomis kamanomis, kad raiteliui būtų paprasčiau duoti nurodymus.
  3. Hohe Schule: („aukštoji mokykla“ arba Haute Ecole) Šiame etape raitelis palaipsniui tobulina žirgo tiesumą, kontaktą, paslankumą, koordinaciją ir impulsą, kad pagerėtų eržilo eisena. Šio etapo metu žirgas mokosi atlikti sudėtingiausius judesius, tokius kaip piruetas, pasažas, piafė ir vieno tempo kojų keitimus šuoliuojant. Šiame etape naudojama daug pratimų, kurių pirmą kartą buvo mokoma „žygio mokykloje“, daugiausia dėmesio skiriant judesių kokybei, po to raiteliai padeda mokyti sudėtingesnių pratimų. Tuomet eržilai yra vertinami, ar jie yra tinkami reikliems aukštesnio lygio „skrydžio virš žemės“ judesiams, kas yra paskutinis jų mokymo etapas. Pasirinkus žirgus, jie mokomi mokyklinio šuolio.

Raiteliai taip pat yra kruopščiai ruošiami. Pirmiausia iki trejų metų jie be balnakilpių ir pavadžių dirba su prajodinėtais žirgais, siekiant išmokyti juos dirbi nepriklausomai. Tada jiems leidžiama patiems dirbti su gyvūnais, juos stebint patyrusiam raiteliui, kol jie patys sugeba atlikti itin aukšto lygio judesius. Intensyviai mokantis tai užtrunka 2–4 metus. Tada raiteliui leidžiama treniruoti jauną eržilą nuo neišdresuoto iki „aukštosios mokyklos“ etapo, o šis procesas paprastai trunka dar 4–6 metus.

Pasirodymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ispanijos jojimo mokyklos pasirodymai iš pradžių buvo rodomi tik dvaro svečiams, o kai amžių sandūroje jie pagaliau buvo atverti plačiajai visuomenei, tai buvo daroma tik ypatingomis progomis. Tačiau 1918 m. žlugus Austrijos-Vengrijos imperijai, mokykla pradėjo rengti reguliarius pasirodymus plačiajai visuomenei, kad būtų galima išsimokėti už jos išlaikymą.

Originalūs pasirodymai buvo gana trumpi: vyriausieji raiteliai pristatydavo žirgus, kurie atlikdavo „aukštosios mokyklos“ bei „skrydžio virš žemės“ judesius ir pratimus su ilgu pavadžiu, o paskui pasirodymą užbaigdavo Pas de Deux pasirodymu (du žirgai atlieka judesius, paprastai atspindinčius vienas kitą) ir keturių raitelių kadrilį.

Vėliau programa buvo išplėsta. Šiuo metu ji prasideda nuo neseniai iš Piberio žirgyno atvykusių „jaunųjų eržilų“ pasirodymo. Jie demonstruoja pirmojo mokymo etapo judesius, kuomet žirgas juda į priekį ir vykdo raitelio nurodymus. Kita dalis – „Visi aukštosios mokyklos žingsniai ir judesiai“, kuriame keturi pilnai ištreniruoti eržilai atlieka visus olimpinio dailiojo jojimo Grand Prix judesius, įskaitant „skrydžio virš žemės“ judesius, pasažą, piruetą ir piafę. Žirgai pasirodo su dvigubomis kamanomis, kad būtų pademonstruotas aukštas jų ištreniravimo lygis. Po to parodomas Pas De Deux pasirodymas, kuomet du žirgai demonstruoja „aukštosios mokyklos“ judesius, veidrodžio principu atspindinčius vienas kitą.

Kitoje dalyje demonstruojama, kaip žirgai rengiami mokykliniams šuoliams – levadai, kapriolei ir kurbetei. Šis pasirodymas apima jojimą įstrižai, tarp kolonų ir atsispiriant į sieną. Visi eržilai dėvi žąslus, kamanas, šoninius pavadžius, kai kurie su trumpa rankine vadele, kai kurie su ilgesne vadele. Visiems jiems yra uždėti tradiciniai balti mokyklos balneliai. Tada vienas eržilas pasirodo „ant ilgo pavadžio“ programai, kai pilnai apmokytas lipizaneris atlieka visus reikalaujamus jojamųjų žirgų judesius. Šioje dalyje žirgas dėvi raudonus žąslus ir raudoną šabraką su auksiniu Austrijos imperijos herbu.

Toliau seka „Skrydžio virš žemės“ dalis, kurios metu visi žirgai demonstruoja jojamuosius judesius, tačiau raiteliai neturi balnakilpių. Atliekami šie judesiai: levada, kapriolė ir kurbetė. Pasirodymas baigiamas „Mokykliniu kadriliu“, kurį sudaro 8 raiteliai, išsirikiavę į rikiuotę. Jo metu žirgai eina, bėga ristele ir šuoliais, su kojų keitimais šuoliuojant, piruetais, appuyement ir pasažais. Jojimas atliekamas skambant klasikinei muzikai. Dvidešimt minučių trunkantis Ispanijos jojimo mokyklos mokyklinis kadrilis yra ilgiausias ir sudėtingiausias pasaulyje.

Levada
Kapriolė
Kurbetė
Piafė tarp kolonų

Apranga ir įranga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunas eržilas pakeliui iš treniruočių į arklides

Visi raiteliai dėvi tradicinę uniformą: rudus frakus, dvirages skrybėlės, baltus elnio odos bridžus, baltas zomšines pirštines ir juodus jojimo batus. Pentinai taip pat yra uniformos dalis. Ampyro uniforma (1795–1820 m. mada) išliko palyginti nepakitusi 200 metų.

Per pasirodymus pilnai apmokyti eržilai dėvi tradicinius paauksuotus krūtinės ir pasturgalio šarvus, vadinamus Goldzeug. Jie taip pat dėvi „mokyklinį balną“, kuris yra pagamintas iš elnio odos ir yra didesnis už įprastą anglišką balną, naudojamą mokykloje apmokant eržilus ir raitelius. Auksu dengtos dvigubos kamanos naudojamos tik pasirodymams. Visi žirgai, išskyrus jaunus eržilus, po balnu dėvi raudonos ir auksinės arba žalios ir auksinės spalvos šabrakus. Raudona spalva skirta „Visiems aukštosios mokyklos žingsniams ir judesiams“, Pas de Deux, „Ant ilgo pavadžio“, „Didžiojo solo“ ir „Mokyklinio kadrilio“ pasirodymams. Žalia spalva skirta kitiems pasirodymams. Šabrakas taip pat naudojamas kiekvieno raitelio statusui atskirti: mokyklos direktorius turi tris auksines juostas ir auksinius kutus, vyriausieji raiteliai – tris juostas ir jokių kutų, raiteliai – dvi juostas, o raitelių padėjėjai – vieną.

Jauni eržilai rodomi ne su ta pačia įranga kaip brandesni gyvūnai. Jie jodinėjami su paprastais žąslais ir paprastu daliojo jojimo stiliaus anglišku balnu. Treniruočių metu visiems žirgams dedamos juodos kamanos – tiek žąslai, tiek dvigubos kamanos.

Mokyklos žirgai yra švarūs ir gerai prižiūrėti. Kapriolės šuolį atliekančių žirgų uodega būna supinta, o prie jos tvirtinamas dekoratyvinis uodegos maišelis (Schweiftasche).

Žymūs raiteliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ernstas Hojosas
  • Ernstas Lindenbaueris
  • Aloyzas Podhaiskis
  • Gotliebas Polakas
  • Georgas Valas
  • Maksimilianas Veiroteris

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Horse & Hound – 7 Things You Need to Know about the Portuguese School of Equestrian Art“. 
  2. Podhajsky, Alois (1967). The Complete Training of Horse and Rider. Doubleday. p. 292. ISBN 0-948253-51-7. 
  3. Keegan, John (1993). A History of Warfare. Vintage Books. p. 341. 
  4. „Lippizaner school gets first graduates in 436 years“. meeja.com.au. 2008-10-16. Suarchyvuotas originalas 2011-07-06. Nuoroda tikrinta 2023-01-09. 

Koordinatės: 48°12′27″ š. pl. 16°21′58″ r. ilg. / 48.20750°š. pl. 16.36611°r. ilg. / 48.20750; 16.36611