Islamo srovės
| Islamas |
|---|
 |
Pranašai ir dvasininkai
|
Kultūra ir visuomenė
|
| Islamo terminų žodynas |
Islamo srovės – atšakos (mokyklos), į kurias gali būti išskiriama islamo religija. Kiekviena srovė skiriasi tuo, kaip supranta islamą, gali skirtis jurisprudencija (mazhabas), teologija ar tikėjimas (akida). Pas sunitus randami skirtumai sufizmo ordinacijose (tarika), teologijose (asarizmas, ašarizmas, maturidizmas) ir jurisprudencijos mokyklose (hanafizmas, malikizmas, šafiizmas ir hanbalizmas).[1] Tikinčiųjų pasiskirstymas priklausomai nuo šakos stipriai skiriasi: sunitai sudaro 87–90 % visų musulmonų, o ibaditai, izmailitai ir zaiditai yra vieni iš mažiausiai skaitlingų musulmonų bendruomenių.[2]
Eiliniai musulmonai gali menkai nutuokti apie skirtumus tarp grupių. Tačiau yra atvejų, kai skirtumai yra politinio ir religinio smurto priežastis (barelvitų, deobanditų, salafitų, vahabitų atvejai).[3][4][5][6] Islamas yra įkvėpęs nemažai neformalių judėjimų – tiek modernistinių, tiek islamistinių, jo pagrindu atsirado gerai organizuotų grupių (pvz., Islamo Tauta). Kai kurios islamo atšakos ir grupės tam tikras kitas atšakas laiko neteisingomis arba ne visai musulmoniškomis (pavyzdžiui, sunitai dažnai diskriminuoja Achmadijos išpažinėjus, alavitus, koranistus, kartais ir šiitus). Kai kurios islamo sektos ir grupės siekia ankstyvąją islamo formavimosi istoriją VII–IX a. (charidžitai, mutazilitai, sunitai, šiitai), o kitos atsirado daug vėliau (islamo neotradicionalizmas, liberalizmas, modernizmas, salafizmas ir vahabizmas) ar net XX a. (Islamo Tauta). Yra srovių, kurios anksčiau buvo įtakingos, bet jau nebeegzistuoja (ne Ibadijos charidžitai ir murdžiitai).
Musulmonai, kurie nepriklauso vienai iš identifikuojamų islamo mokyklų ir atšakų, patys savęs neidentifikuoja arba negali būti lengvai priskirti vienai iš jų, vadinami nedenominaciniais musulmonais.
Kategorizavimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pradinė schizma musulmonų tarpe įvyko po pranašo Mahometo mirties, nesutariant, kas turi perimti vadovavimą musulmonų bendruomenei.[7] Taip išsiskyrė charidžitų, sunitų ir šiitų srovės. Charidžitai išvystė kraštutines doktrinas, kurios juos išskyrė iš nuosaikesnių sunitų ir šiitų. Šiitai tikruoju Mahometo įpėdiniu laiko Ali, tuo tarpu sunitai mano, kad šią poziciją užima Abu Bakras. Charidžitai atsiskyrė nuo šiitų ir sunitų per Pirmąją Fitną (pirmąjį islamo pilietinį karą); jie ypač pasižymėjo radikaliu požiūriu į takfīr (ekskomunikaciją), tiek sunizmo, tiek šiizmo pasekėjus laikydami netikinčiais (kufarais) arba netikrais musulmonais (munafikunais), todėl manė, kad jie verti mirties už tariamą apostazę (riddą).[7]
Yra reikšmingų skirtumų tarp sunitų ir šiitų islamo: sunizmas skirstomas į keturias pagrindines jurisprudencijos mokyklas: Mālikī, Ḥanafī, Shāfiʿī ir Ḥanbalī; šios mokyklos pavadintos jų įkūrėjų Malik ibn Ano, Abu Hanifos, Al Šafijo ir Ahmado ibn Hanbalo vardais.[1] Savo ruožtu šiitų islamas skirstomas į tris pagrindines sektas: dvylikos imamų, ismailitų ir zeiditų. Didžioji dauguma šiitų musulmonų priklauso dvylikos imamų mokyklai (2012 m. duomenimis, 85 %).[8] Visi pagrindiniai dvylikos imamų ir ismailitų šiitai remiasi džafaritų jurisprudencija, pavadinta Džafaras al Sadiko, šeštojo šiitų imamo, vardu.
Zeiditai išpažįsta Zeido ibn Ali mokymą. Ismailizmas – dar viena šiitų islamo atšaka, vėliau skilusi į nizaritų ir mustalitų atšakas. Mustalitai dar labiau suskilo į hafizitus ir tajibitus.[9] Tajibitai yra suskilę į Davudi bohras, Sulaimani bohras ir Alavi bohras.[10]
Panašiai ir charidžitai iš pradžių buvo suskilę į penkias pagrindines atšakas: sufritus, azrakitus, nadžditus, adžaritus ir ibaditus. Iš jų iki šių laikų išliko tik ibaditai. Vėliau, be minėtų grupių, nepriklausomai nuo jų atsirado nauji judėjimai, tokie kaip Ahmadija, Koranizmas ir afroamerikiečių islamas.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Geaves, Ronald (2021). „Part 1: Sunnī Traditions – Sectarianism in Sunnī Islam“. In Cusack, Carole M.; Upal, M. Afzal (eds.). Handbook of Islamic Sects and Movements. Brill Handbooks on Contemporary Religion. 21. Leidenas ir Bostonas: Brill Publishers. pp. 25–48. doi:10.1163/9789004435544_004. ISBN 978-90-04-43554-4. ISSN 1874-6691.
- ↑ Sebastian Kusserow, Patryk Pawlak (2015). Understanding the branches of Islam (PDF). European parliamentary research service.
- ↑ Poljarevic, Emin (2021). „Theology of Violence-oriented Takfirism as a Political Theory: The Case of the Islamic State in Iraq and Syria (ISIS)“. In Cusack, Carole M.; Upal, M. Afzal (eds.). Handbook of Islamic Sects and Movements. Brill Handbooks on Contemporary Religion. 21. Leidenas ir Bostonas: Brill Publishers. pp. 485–512. doi:10.1163/9789004435544_026. ISBN 978-90-04-43554-4. ISSN 1874-6691.
- ↑ Baele, Stephane J. (October 2019). Giles, Howard (red.). „Conspiratorial Narratives in Violent Political Actors' Language“ (PDF). Journal of Language and Social Psychology. Sage Publications. 38 (5–6): 706–734. doi:10.1177/0261927X19868494. hdl:10871/37355. ISSN 1552-6526. S2CID 195448888. Nuoroda tikrinta January 3, 2022.
- ↑ Rickenbacher, Daniel (August 2019). Jikeli, Gunther (red.). „The Centrality of Anti-Semitism in the Islamic State's Ideology and Its Connection to Anti-Shiism“. Religions. Bazelis: MDPI. 10 (8: The Return of Religious Antisemitism?): 483. doi:10.3390/rel10080483. ISSN 2077-1444.
- ↑ Badara, Mohamed; Nagata, Masaki; Tueni, Tiphanie (2017 m, birželis). „The Radical Application of the Islamist Concept of Takfir“ (PDF). Arab Law Quarterly. Leidenas: Brill Publishers. 31 (2): 134–162. doi:10.1163/15730255-31020044. ISSN 1573-0255. Suarchyvuota (PDF) iš originalo July 11, 2019. Nuoroda tikrinta October 25, 2021.
{{cite journal}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba) - ↑ 7,0 7,1 Izutsu, Toshihiko (2006) [1965]. „The Infidel (Kāfir): The Khārijites and the origin of the problem“. The Concept of Belief in Islamic Theology: A Semantic Analysis of Imān and Islām. Tokyo: Keio Institute of Cultural and Linguistic Studies at Keio universitete. pp. 1–20. ISBN 983-9154-70-2.
- ↑ Guidère, Mathieu (2012). Historical Dictionary of Islamic Fundamentalism. Scarecrow Press. p. 319. ISBN 978-0-8108-7965-2.
- ↑ Öz, Mustafa (2011). Mezhepler Tarihi ve Terimleri Sözlüğü [The History of madh'habs and its terminology dictionary] (turkų). Stambulas: Ensar Publications.
- ↑ „Branches of Shia Islam: Ismailis, Twelvers, and Bohras“. Ismailimail. 2017-08-23. Nuoroda tikrinta 2018-11-28.