Isidora Sekulić
| Isidora Sekulić | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1877 m. vasario 16 d. Mošorinas, Austrija-Vengrija |
| Mirė | 1958 m. balandžio 5 d. (81 metai) Belgradas, Jugoslavija |
 Vikiteka |
Isidora Sekulić |
Isidora Sekulic (serb. Исидора Секулић; 1877 m. vasario 16 d. – 1958 m. balandžio 5 d.) – Serbijos prozininkė, novelistė, eseistė, poliglotė ir meno kritikė.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Isidora Sekulic gimė 1877 m. Mošorine (dabar Voivodina).[1] 1892 m. baigė pedagoginę mokyklą Budapešte. 1922 m. Berlyne, Vokietijoje, įgijo filosofijos daktaro laipsnį.[2]
Žymesni darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Saputnici (1913)
- Pisma iz Norveške (1914)
- Iz prošlosti (1919)
- Đakon Bogorodičine crkve (1919)
- Kronika palanačkog groblja (1940)
- Zapisi (1941)
- Analitički trenuci i teme, 1-3 (1941)
- Zapisi o mome narodu (1948)
- Njegošu knjiga duboke odanosti (1951)
- Govor i jezik, kulturna smotra naroda (1956).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Исидора Секулић, кратко подсећање (16. март 2016)
- ↑ „Исидора Секулић, краљица речи и апостолка самоће“. Вечерње новости. 2014-09-08. Nuoroda tikrinta 2016-04-29.