Intervencija į Sibirą

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Intervencija į Sibirą (jap. シベリア出兵, Shiberia Shuppei) buvo Japonijos, Britų imperijos, JAV, Italijos ir Prancūzijos kariuomenių išsiuntimas į Rusijos Primorės regioną tarp 1918 ir 1922 m. Tai buvo viena iš Antantės intervencijų į Rusijos pilietinį karą, siekiant palaikyti Baltąją Armiją kovoje su bolševikų Raudonąja Armija.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Intervenų kariuomenių paradas Vladivostoke 1918 m.

Po Spalio revoliucijos 1917 m. bolševikai sudarė separatinę Bresto taiką su Vokietijos imperija ir jos sąjungininkėmis. Dėl to žlugęs Rytų frontas sukėlė milžiniškų problemų Antantei, nes Vokietija ne tik galėjo permesti savo kariuomenę iš Rytų į Vakarų frontą, bet taip pat turėjo galimybę užvaldyti gausias karines atsargas surinktas Murmanske, Archangelske ir Vladivostoke. Be to, 50 000 karių Čekoslovakų legionas atsidūrė už priešo linijų ir bandė prasibrauti į Rytus palei Transsibiro geležinkelį, link Vladivostoko.

Dėl šios situacijos jungtinė Karalystė ir Prancūzija nusprendė surengti prieš bolševikus nukreiptą karinę intervenciją į Rusiją. Ja siekta trijų tikslų:

  1. Neleisti karinėms atsargoms patekti į vokiečių rankas.
  2. Išlaisvinti Čekoslovakų legioną ir grąžinti jį į Europos frontą.
  3. Atkurti Rytų frontą su Baltosios Armijos pagalba sukuriant naują vyriausybę.

Trūkstant karių Jungtinė Karalystė ir Prancūzija paprašė JAV skirti karių intervencijai į Šiaurės Rusiją ir kitai intervencijai į Sibirą. 1918 m., nepaisant JAV Karo ministerijos patarimo Woodrow Wilson nusprendė nusiųsti 5 000 karių kaip North Russia Expeditionary Force (Šiaurės Rusijos ekspedicinės pajėgos, taip pat vadintos Polar Bear Expedition), taip pat skirti 10 000 karių kaip American Expeditionary Force Siberia (Amerikos ekspedicinės pajėgos Sibire).

Japonijos dalyvavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonų propagandinis plakatas raginantis okupuoti Rusijos Tolimuosius Rytus

1918 m. liepos mėn. JAV prezidentas Wilson pareikalavo Japonijos vyriausybės 7000 karių, kurie dalyvautų tarptautinės koalicijos pajėgose iš 25 000 karių, turinčiose remti amerikiečių ekspedicines pajėgas Sibire. Po karštų debatų Japonijos parlamente vyriausybė pritarė 12 000 karių siuntimui, su sąlyga, kad šios pajėgos turi būti Japonijos pavaldume, o ne tarptautinėje koalicijoje.

Po šio politinio sprendimo visišką kontrolę perėme Japonijos imperatoriškoji armija, vadovaujama štabo vadovo Yui Mitsue. Iki 1918 m. lapkričio mėn. daugiau nei 70 000 japonų karių užėmė visus Rusijos Primorės provincijos Rytų Sibiro uostus ir didesnius miestus.

Raudonajai Armijai suėmus ir įvykdžius mirties bausmę Baltosios Armijos vadui Aleksandrui Kolčiakui bei evakavus Čekoslovakų legioną, 1920 m. birželį amerikiečiai ir jų sąjungininkai pasitraukė iš Vladivostoko. Bijodami komunizmo plitimo prie Japonijos sienų japonai pasiliko. Japonai ėmė remti naujai susikūrusią Pakrantės respubliką.

Galutinai japonai pasitraukė iš Primorės 1922 m. spalio mėn. Japonijos okupacija Šiaurės Sachaline tęsėsi iki 1925 m. gegužės mėn.