Inčukalno dujų saugykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Inčukalno dujų saugykla – požeminė gamtinių dujų saugykla Latvijoje. Vienintelė tokia saugykla Baltijos šalyse. Operatorius – Latvijos dujos (latv. Latvijas gaze).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1962 m. Inčukalno vietovėje pradėti gamtinių dujų saugyklos įrengimo galimybių moksliniai tyrimai. 1966 m. gegužę požeminė Inčukalno gamtinių dujų saugykla pradėta statyti, o 1968 m. rugpjūčio 8 d. pradėta jos eksploatacija. 1969 m. vasarą į saugyklą buvo įpumpuotos pirmosios gamtinės dujos. Saugyklos reikšmė ypač išaugo 1972 m., iki jos nutiesus magistralinį dujotiekį. Nuo 2014 m. iki 2018 m. vyksta saugyklos pirmoji etapo modernizavimo darbai. 89,7 mln. eurų, iš jų 45,4 mln. eurų įsipareigojusi skirti „Latvijas gaze“, 6,9 mln. – Lietuvos bendrovė „Amber Grid“, 37,5 mln. eurų – Europos Komisija.

Pajėgumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiausia saugyklos talpa – 4,47 mlrd. m³ dujų, iš jų 2,32 mlrd. m³ gali būti nuolat paimamos. Vasaros metu, sumažėjus gamtinių dujų vartojimui, jos pumpuojamos į dujų saugyklą, o rudenį ir žiemą iš saugyklos perduodamos vartotojams. Prieš patekdamos į saugyklą, gamtinės dujos išvalomos nuo priemaišų ir nuo 35 iki 105 barų pakeliamas jų spaudimas. Tuomet gamtinės dujos kompresoriais pumpuojamos į 700 m gylį ir ten saugomos. Esant dujų poreikiui, jos iš saugyklos išpumpuojamos, dar kartą filtruojamos ir perduodamos vartotojams. Inčukalno saugykloje dujas laiko Latvijos, Estijos, Lietuvos ir šiaurės vakarų Rusijos klientai. Lietuva Inčukalno dujų saugykloje reguliariai laiko apie 40 milijonų m³ gamtinių dujų.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]