Imunosupresija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Imunosupresija, arba imuninis slopinimas – žmogaus organizmo imuniteto slopinimas. Imunosupresija būna fiziologinė (priklausomai nuo organizmo konkrečių poreikių), patologinė (esant įvairioms ligoms ir patologinėms būsenoms) ir dirbtinė.

Fiziologinė imunosupresija stebima nėštumo metu. Ji būtina išvengti embriono imuninio atmetimo, nes genetiniu ir imunologiniu požiūriu jis yra pusiau svetimas transplantas nėščios moters gimdoje.

Patologinė imunosupresija pasireiškia visų pirma įvairiose įgimto ar įgauto imunodeficito būsenose, kuomet imuninė sistema neatlieka savo tiesioginių funkcijų, padidėja imlumas infekcijoms, organizmas nėra tinkamai saugomas nuo ligas sukeliančių bakterijų, virusų, grybelių, pvz. užsikrėtus AIDS, sergant spinduline liga.

Gydymo forma [1][redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dirbtinė imunosupresija yra svarbi autoimuninių ligų gydymo forma, kai tam tikrais reagentais tiesiogiai arba netiesiogiai slopinama DNR ir RNR sintezė. Nespecifinis imuninio atsako slopinimas vykdomas kortikosteroidais, antimetabolitais (purino analogais, folio rūgšties antagonistais), alkilinančiomis medžiagomis, tokiomis kaip ciklofosfamidu, jonizuojančiąja radiacija arba antilimfocitų serumu. [2]

Kaip profilaktinė priemonė, imunosupresija taikoma slopinant transplantuotų organų ir audinių atmetimą. Medikamentai, kurie slopina imuninę sistemą (pvz. puolančią svetimą, persodintą organą), vadinami imunosupresantais. Dėl jų naudojimo kyla šalutinis poveikis – didėja infekcijos ir navikinių ląstelių formavimosi imlumas. Šiuo atveju kyla tikimybė susirgti piktybinėmis odos ir kraujo ligomis, taip pat medžiagų ir riebalų apykaitos sutrikimais.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]