Imperatyvioji norma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Imperatyvioji norma (lot. imperativus – liepiamasis, įsakomasis) arba kogentinė norma (ius cogens – prievartinė teisė) – viena iš teisės normų, kategoriškai nurodanti reguliuojamų visuomeninių santykių subjektams jų teises ir pareigas ir šie negali jų keisti, rūšių. Būdingas apibrėžtumas (terminai, apimtys, periodiškumas, išraiška, pvz., procentais ir kt.), konkretumas ir kokybiškumas (turto rūšių įvardijimas, veiksmų aprašymas, jų atlikimo tvarka ir kt.), ji numato teisės normos taikymo sąlygas ir įgyvendinimo būdus, draudžia nenurodytus veiksmus.

Viešoji teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Imperatyvioji norma būdinga konstitucinei, administracinei, baudžiamajai, finansų teisei ir kitoms viešosios teisės šakoms. Pvz., Lietuvos Konstitucijoje nustatyta, kad Seimas privalo svarstyti 50 000 Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, pateiktą įstatymo projektą.

Privatinė teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Imperatyviųjų normų yra ir privatinėje teisėje. Pvz., 2001 metų Lietuvos civiliniame kodekse įtvirtinta, kad viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal teisinio reguliavimo kategoriškumo kriterijų imperatyvioji norma yra priešinga dispozityviajai normai.[1] Vertikaliesiems santykiams reguliuoti taikomas imperatyvinis metodas.

Tarptautinė teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinėje teisėje pagal priimtas tarptautines konvencijas imperatyviosiomis normomis pripažįstama:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Imperatyvioji norma. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 12 psl.