Ilgalapė saulašarė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Drosera anglica
Ilgalapė saulašarė (Drosera anglica)
Ilgalapė saulašarė(Drosera anglica)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Erškėčiažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Rosidae)
Šeima: Saulašariniai
(Wikispecies-logo.svg Droseraceae)
Gentis: Saulašarė
(Wikispecies-logo.svg Drosera)
Rūšis: Ilgalapė saulašarė
(Wikispecies-logo.svg Drosera anglica)
Binomas
Drosera anglica
William Hudson, 1778
Sinonimai
  • Drosera longifolia L.
  • Rorella longifolia Gilib.
Drosera anglica distribution.png
Ilgalapės saulašarės savaiminio paplitimo arealas

Ilgalapė saulašarė (lot. Drosera anglica, angl. Greater sundew, Dewplant , vok. Langblättriger sonnentau) – saulašarinių (Droseraceae) šeimos, saulašarių genties daugiametis, vabzdžiaėdis, vaistinis augalas. Pirmasis augalą aprašė William Hudson, 1778 metais. Saulašarės pavadinimas kilo iš graikiškų žodžių: droseros – rasotas; drosa – rasa. Kai kuriose Lietuvos vietovėse dar vadinama pempės žole, rasažole ar raskila.

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai 10 –25 cm aukščio, skrotelę formuojantis augalas. Lapai linijiški, su koteliais, buki; lakštai pailgi, atvirkščiai lancetiški arba pleištiški, pagrinde palaipsniui siaurėjantys, viršutinėje pusėje apaugę liaukiniais plaukeliais; pakraštiniai liaukiniai plaukeliai siekia 4 –7 mm ilgio; lapkočiai 2 –9 cm ilgio. Koteliai ir liaukiniai plaukeliai yra bordinio atspalvio, lapų plokštelės – žalsvos. Skrotelėje lapai išsidėsto gana stačiai, nėra prigludę prie substrato. Žiedstiebiai 2–3, dukart ilgesni už lapus. Taurelė iki 5 mm ilgio, jos skiltys apie 1,5 mm pločio. Balti, taisyklingi, penkianariai saulašarės žiedai paprastuose vienašaliuose žiedynuose. Žiedynas gausiažiedis. Vainiklapiai pailgi, kiaušiniški, 5–6 mm ilgio ir 3,5–4 mm pločio. Dėžutė pailgai ovali, lygi, 6–7 mm ilgio, ilgesnė už taurelę. Žiedai plačiai prasiskleidžia tik saulei šviečiant, kitu metu būna susivėrę. Vaisius – pailga, lygi dėžutė; sėklos apie 1 mm ilgio, verpstiškos, juodos, su tankiu gyslų tinklu paviršiuje.

Žydi lieposrugpjūčio mėnesį. Vaisiai nunoksta rugpjūčio mėnesį.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vabzdžiaėdis augalas. Augdamas rūgščiame substrate jis per šaknis negauna azoto junginių. Lipniais plaukeliais, kuriais apaugę lapai, gaudo smulkius vabzdžius ir fermentais, išskiriamais liaukučių, ištirpina ir paima iš jų reikalingas maisto medžiagas.

Augimvietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Auga aukštapelkėse, retai pereinamo tipo pelkėse, pelkių įdubimuose, žemumose, labai šlapiose vietose, liūnuose, durpynuose, klampynėse, kartu su kiminais. Bendras paplitimas. Šiaurės ir Vidurio Europa, Sibiras, Japonija, Šiaurės Amerika. Ilgalapė saulašarė įprastai auga vidutinio klimato juostoje, nors pasireiškia į pietus, pvz., Japonijoje, Pietų Europoje, Havajuose, kur auga kaip paatogrąžių saulašarė.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaistinis augalas. Turi obuolinės rūgšties, fermentų (panašių į pepsiną), beazotinės medžiagos drozerino (C11H8O3). Augalo ekstraktas naudojamas sergant kokliušu, bronchitu, astma, ateroskleroze. Iš saulašarės žolės gaminamas preparatas drozerinas. Žydėjimo metu surinkta saulašarinių žolė naudojama homeopatijoje. Be to, Norvegijoje saulašarės lapai naudojami pieno konservavimui ir pieno indų plovimui.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • P. Snarskis, Vadovas Lietuvos augalams pažinti, Vilnius, 1969 m.
  • V. Galinis, Vadovas Lietuvos TSR vandens augalams pažinti, Vilnius, 1980 m.
  • R. Jankevičienė, Vasarą žydintys augalai, Vilnius „Mokslas“ 1987 m.