Ignas Danilevičius

Ignas Danilevičius

Ignas Danilevičius (Ignotas Danilavičius; lenk. Ignacy Daniłowicz, rus. Игнатий Николаевич Данилович; 1787 m. rugpjūčio 10 d. arba 1789 m. Hrynievičius, Palenkės Bielsko apskritis, Palenkės vaivadija – 1843 m. liepos 12 d. arba 1848 m. Grafenbergas, dab. Jesenikas, Šiaurės Moravija) – Lietuvos teisininkas, teisės istorikas, Charkovo, Maskvos ir Vilniaus universitetų teisės profesorius.

Biografija

Ignas Danilevičius 1831 metais

Tėvas – rusų unitų dvasininkas. Pradinį išsilavinimą suteikė dėdė Michailas Danilovičius. Vėliau mokėsi Lomžos pijorų mokykloje, Balstogės gimnazijoje. 1812 metais VU Teisės fakultete baigė teisę, teisės magistras.

Nuo 1814 m. iki 1824 m. (kitais duomenimis – iki 1825 m.) Vilniaus imperatoriškajame universitete dėstė valstybės teisę, Lietuvos (LDK) civilinę teisę ir (baudžiamąjį) procesą. Nuo 1819 m. iki 1824 m. VU Teisės fakulteto adjunktas, nuo 1823 m. profesorius.

Tyrė Lietuvos teisės istorijos šaltinius, Ukrainos teisės ir Lietuvos Statuto sąsajas. Nuo 1814 iki 1823 m. dėstė kursą „Lietuvos teisės istorija“ (pasekėjas – Juozapas Jaroševičius). Lietuvai net ir netekus valstybingumo, Igno Danilavičiaus istoriniuose darbuose galima rasti daug nacionaliniam brendimui reikšmingų faktų bei interpretacijų. 1818-1819 m. Maskvoje ir Sankt Peterburge rinko medžiagą Lietuvos teisės istorijai.

1823 m. apkaltintas nelojalumu caro valdžiai, „žalinga“ įtaka jaunimui už ryšius su filomatais suimtas, atleistas iš VU ir ištremtas į Rusiją. Nuo 1824 m. iki 1835 m. Charkovo universiteto dėstytojas, nuo 1825 m. profesorius. Nuo 1835 m. iki 1839 m. Kijevo universiteto (KU) dėstytojas, pirmasis KU Teisės fakulteto dekanas (nuo 1835 m.). 1839 m. iki 1842 m. Maskvos universiteto profesorius (nuo 1839 m.). Speranskio pavedimu parengė Magdeburgo teisės apmatus, pasitarnavusiais keičiant ją Mažojoje Rusioje. Vėliau išvyko į sanatoriją gydytis.

Mokslinė veikla

Parašė mokslo darbų iš teisės ir politinių mokslų. Tyrė senovės Lietuvos teisės šaltinius, daugiausia Lietuvos Statutą, parašė apie jį 24 veikalus. Lietuvos teisės atsiradimą aiškino luomų kova. Vertino teisės reikšmę visuomenei: esanti gerų įpročių šaltinis, kiekvienam piliečiui garantuojanti nuosavybę, tačiau turinti būti visiems aiški ir vienoda, pagrįsta protu ir teisingumu, tik tada piliečių asmeniniai interesai derinsis su viešaisiais.

Rado ir paskelbė vertingų teisės šaltinių. Tarp jų:

• Lietuvos metraštis ir rusų kronika (lenk. Latopisiec Litwy i kronika ruska z rękopisu sławiańskiego przepisane, 1823–1824 m., 1827 m.;
• Kazimiero Jogailaičio statutas (Statut Kazimierza Jagiellonczyka, pomnik naydawnieyszych uchwał litewskich z XV wieku wynaleziony... Wilno, 1826 m.).

Spaudai parengė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos istorinių šaltinių publikaciją „Popiežių, imperatorių, karalių, kunigaikščių aktų lobynas“ (Skarbiec dyplomatów papieskich, cesarskich, królewskich, książęcych, 2 t. 1860-1862, išleido Eustachijus Tiškevičius).

Bibliografija

• Napoleono kodeksas palyginus su Lenkijos ir Lietuvos teise (lenk. Kodex Napoleona w porównaniu z prawami polskiemi i litewskiemi, parašyta 1817 m., išspausdinta 1905 m. (novatoriškas pagal laikmetį lyginamasis darbas).
• Istorinis žvilgsnis į Lietuvos Statutą (vok. Historischer Blick auf das Litauische Statut, 1834 m., lenkų ir ukrainiečių k. 1837 m.
• Apie Lietuvos metraščius (rus. О литовских летописях) 1840 m., lenkų ir vokiečių k. 1841 m.
• Lietuvos teisių rinkinys (Zbiór praw litewskich), 1841 m.