Igarių senovės žemdirbystės vieta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Igarių senovės žemdirbystės vieta
Igariai zemdirbystes vieta 2006.JPG
Igarių senovės žemdirbystės vieta iš pietryčių pusės

Igarių senovės žemdirbystės vieta
Koordinatės
56°09′36″š. pl. 21°33′23″r. ilg. / 56.160106°š. pl. 21.556373°r. ilg. / 56.160106; 21.556373Koordinatės: 56°09′36″š. pl. 21°33′23″r. ilg. / 56.160106°š. pl. 21.556373°r. ilg. / 56.160106; 21.556373
Savivaldybė Skuodo rajonas
Seniūnija Mosėdžio seniūnija
Plotas 4 ha
Naudotas II tūkstantmečio I pusė – XVII a.
Žvalgytas 20032004

Igarių senovės žemdirbystės vieta yra pietvakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, 0,4 km į pietvakarius nuo kelių SkuodasPlungė ir MosėdisLenkimai kryžkelės, Igariuose (Mosėdžio seniūnija), dešiniajame Šakalės upelio krante, Kalvelės miške. Saugotinas kultūros paveldo objektas.


Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukštumoje išliko per 10 akmenų krūsnių ir 3 pylimai. Krūsnys 2–3 m skersmens, iki 30 cm aukščio, pasidengusios storu velėnos ir žemių sluoksniu. Iš pietvakarių, pietų, rytų ir šiaurės rytų pusių senuosius žemdirbystės laukus juosia aptvarai, kurių pylimai 1–1,5 m pločio ir 0,5–0,7 m aukščio, krauti iš stambių lauko akmenų. Vienas pylimas eina beveik šiaurės – pietų kryptimi ir dalina žemdirbystės vietą į 2 dalis. Šiaurės vakarų dalyje yra rytų – vakarų kryptimi pailgo stačiakampio pavidalo aptvaras. Šiaurinėje dalyje yra keletas labai stambių riedulių, išrautų iš dirvos melioruojant aplinkinius laukus.

Teritorijos plotas 4 ha.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senieji žemdirbystės laukai naudoti I tūkstantmečio I pusėje. Per valakų reformą XVI a. II pusėje jie liko už valakais išmatuotų dirbamų laukų, bendro naudojimo žemėje, skirtoje ganykloms, o vėliau apaugo mišku. Lietuvos žemės reformos metu ganyklų žemė išdalinta ūkininkams, kurie įdirbdami plėšinines žemes XX a. 4–5 dešimtmečiais dalį akmenų krūsnių ir aptvarų pylimų nuardė.

Laukų aplinkoje buvo apeiginis akmuo su dubeniu, kuris saugomas Respublikiniame V. Into akmenų muziejuje Mosėdyje.[1]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2003 m. vietą išaiškino Vilniaus universiteto (VU) ir Kretingos muziejaus (KM) žvalgomoji ekspedicija, 2003 ir 2004 m. žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko VU, KM ir Tartu universiteto archeologinė ekspedicija (Algimantas Merkevičius, Rėda Nemickienė, Julius Kanarskas, Valteris Langas, Marge Konsa).[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Danutė Mukienė. Netektys: Vaclovas Intas. – Žemaičių žemė. – 2007. – Nr. 4. – P. 54
  2. Igarių senovės žemdirbystės vieta. Kultūros paveldo objekto dosjė. Parengė Julius Kanarskas. – 2006 10 04. – Salantų regioninio parko direkcijos paveldotyros archyvas

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]