Idris I Almamunas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Idris I Almamunas (Abû al-`Alâ' Idrîs al-Ma'mûn, arab.: أبو العلا المأمون إدريس بن المنصور) – nuo 1229 m. Almochadų dinastijos Maroko kalifas.

Idris I Almamunas buvo Abu Jusufo I Jakubo Almansuro sūnus.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki tampant Maroko kalifu, Idris I Almamunas buvo vietininkas Ispanijoje. Pilietinis karas dėl šalies sosto po Abdalaho Aladilo nužudymo leido Ispanijos krikščionių karaliams įsikišti į Magrebo vidaus reikalus. 1229 m. Kastilijos karalius Ferdinandas III-is davė Idrisui 12 000 raitelių armiją, kad galėtų užimti Marakešą ir atkeršyti šeichams, kurie palaikė Jahiją. Tuo pačiu buvo paskelbta apie mahdi įvestos tvarkos panaikinimą ir grįžimą prie sunizmo. Atsidėkodamas Kastilijos karaliui, Idris 1230 m. Marakeše pastatė katedrą (Notre-Dame à Marrakech), kuri buvo sugriauta 1232 m. po Idriso mirties. Šie Idriso veiksmai išprovokavo Almochadų priešininkų neigiamą reakciją. 1232 m., kol Idris Almamunas kariavo prie Seutos, Marakešą vėl užėmė sugrįžęs Jahija Almutasimas. Kalifui teko grįžti atgal į sostinę, bet pakeliui mirė. Valdžia atiteko jo jauniausiajam sūnui Abdal Vahidui II-jam.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karališkieji titulai
Prieš tai:
Jahija Almutasimas
Almochadų dinastija
1229-1232
Po to:
Abdal Vahidas II