Tapatybės politika
Tapatybės politika (angl. identity politics) – terminas, apibūdinantis politinę strategiją, kai tam tikros religijos, rasės, visuomeninės padėties, socialinės klasės ar kitų veiksnių vienijami žmonės sudaro sociopolitines sąjungas, nutolusias nuo plačios koalicijos politikos. Šios sociopolitinių motyvų turinčios grupės savo interesus siekia įgyvendinti stebėdamos ir remdamos konkrečias politines jėgas, kurios būtų suinteresuotos jas atstovauti. Terminą 1977 m. suformavo juodaodžių lesbiečių feminisčių organizacija „Combahee River Collective“.[1] Samprata itin išpopuliarėjo XX a. 9 deš.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Manoma, kad terminas „tapatybės politika“ pirmą kartą buvo paminėtas 1977 m. pareiškime „Kapitalizmo patriarchatas socialistinio feminizmo kontekste“,[2] kuris buvo išspausdintas 1979 m. Antrą kartą samprata randama darbe „Namų merginos: juodaodžių feminisčių antologija“,[3] kurį redagavo Barbara Smit (Barbara Smith) – viena iš „Combahee River Collective“ įkūrėjų. Manoma, kad su bendražygių pagalba ji ir sukūrė šį terminą. Bendruomenė viename iš savo pareiškimų teigė:
„Kuomet buvome vaikai, mes supratome, kad skiriamės nuo berniukų ir su mumis elgiamasi skirtingai. Pavyzdžiui, mūsų buvo prašoma tylėti, jog būtume panašios į tikras damas ir neužsitarnautume nepatenkintų baltaodžių žvilgsnių. Dėl šio ilgalaikes pasekmes turinčio sąmonės auklėjimo, mes pradėjome matyti panašumus savo išgyvenimuose bei įtvirtinti politiką, kuri pakeistų mūsų gyvenimus ir neišvengiamai užbaigtų mūsų priespaudą... Mes suvokiame, jog vieninteliai žmonės, kuriems mes rūpėtume pakankamai, kad šie nuosekliai dirbtų mūsų išlaisvinimo vardan, esame mes patys. Mūsų politika išsivystė iš sveikos meilės sau patiems, mūsų seserims ir mūsų bendruomenei, kuri įkvepia mus tęsti kančias bei darbus. Orientavimasis į priespaudą yra pamatinė tapatybės politikos koncepcija. Mes tikime, jog giliausia ir galimai radikaliausia politika kyla tiesiogiai iš mūsų pačių tapatybės ir nenoro dirbti po kažkieno priespauda.“ – „Combahee River Collective“, „Combahee River Collective pareiškimas“[4]
Tapatybės politika, kaip skirstymo į kategorijas būdas, yra glaudžiai susijusi su požiūriu, kad kai kurios socialinės grupės (pavyzdžiui, moterys, etninės ar seksualinės mažumos) yra engiamos – kitaip tariant, šioms grupėms priklausantys asmenys dėl savo tapatybės yra labiau pažeidžiami priespaudos formų, tokių kaip kultūrinis imperializmas, smurtas, išnaudojimas darbui, marginalizacija ar pajungimas.[5] Todėl šie socialiniai skirtumai gali būti laikomi pagrįsta priežastimi siekiant didesnio vaidmens socialinėje ar politinėje plotmėse bei pagrindu kuriant lygesnę visuomenę.[6] Jungtinėse Valstijose tapatybės politika paprastai priskiriama engiamų mažumų grupėms, kurios kovoja su diskriminacija. Tuo tarpu Kanadoje ir Ispanijoje identiteto politikos samprata buvo naudojama separatistiniams judėjimams Afrikoje, Azijoje ir Rytų Europoje apibūdinti – ja siekta pabrėžti smurtinius nacionalistinius ir etninius konfliktus. Europoje tapatybės politika įprastai yra laikoma koncepcija, jog tyliąją daugumą reikia apsaugoti nuo globalizacijos ir imigracijos.[7]
Kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Istorikas Artūras Šlesingeris (Arthur Schlesinger Jr.) plačiai aptarė tapatybės politiką savo 1991 m. knygoje „The Disuniting of America“. Šlesingeris, tvirtas liberalių piliečių teisių sampratų šalininkas, teigia, kad liberalioji demokratija reikalauja bendro kultūros ir visuomenės veikimo pagrindo. Užuot mačiusi pilietinę visuomenę kaip jau suskilusią pagal galios ir bejėgiškumo linijas pagal rasę, etninę kilmę, lytį ar kitokį grupavimą, Šlesingeris teigia, kad tapatybės politika ardo pilietinę politiką, tad kartu ir silpnina visuomenės kovą prieš grupių marginalizavimą, kas prieštarauja pačios tapatybės politikos interesams. Šlesingeris mano, kad „judėjimai už pilietines teises turėtų siekti visiško marginalizuotų grupių pripažinimo ir integravimo į pagrindinę kultūrą, o ne <...> įamžinti tą marginalizaciją pabrėždami skirtumus“.[8]
Žurnalistas Brendanas Ounylas (Brendan O'Neill) teigė, kad tapatybės politika sukelia politines schizmas pagal socialinę tapatybę. Jis palygina gėjų teisių ir tapatybės politikos suderinamumą, sakydamas: „[Piteris] Tečelis (Peter Tatchell) taip pat anais laikais buvo <...> įsipareigojęs išsivadavimo politikai, kuri skatino gėjus išeiti, gyventi ir įsitraukti. Dabar mes turime tapatybės politiką, kuri kviečia žmones likti viduje, pažvelgti gilyn, perdėtai mąstyti apie savo kūną ir save, apsupti save moraliniu jėgos lauku, kad apsaugoti savo pasaulėžiūrą nuo klausinėjimų, kuri neturi nieko bendra su pasauliu.“[9]
Tuo tarpu klinikinės psichologijos profesorius Džordanas Pitersonas (Jordan Peterson) taip pat sukritikavo tapatybės politiką, teigdamas:[10]
„Tai yra problema. Radikalūs politiniai kairieji jau susidūrė su šia problema. <...> Sakykime turime dvi lytis ir tris rases. Tačiau jau turime penkias interesų kategorijas su susikertančiais interesais. Ir čia dar tik pradžia. Kiek yra socialinių lyčių? Hipotetiškai, jų yra begalybė. O kaip su mažosiomis rasėmis? Neįtrauksime tautybės? Galbūt reikėtų įtraukti socioekonominę klasę? O kaipgi fizinis patrauklumas..? Ir kiekvieną kartą, kai mes pridedame dar vieną kategoriją, mes išskaidome interesų grupę į dar smulkesnes interesų grupes. Ir ką siūlote daryti – įtvirtinti lygybę visose šiose kategorijose? Nejaugi? Galų gale, kokios lygybės siekiame? Lygybės socioekonominėje plotmėje? Visa tai vien dėl atlyginimo? O kaip visos kitos sferos, kur žmonės nėra lygūs? Negi sustosite ties socioekonominiais klausimais? Taigi, visa tai yra katastrofa.“
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Smith, Barbara, red. (1983). Home Girls: A Black Feminist Anthology. New York, NY: Kitchen Table: Women of Color Press. pp. xxxi–xxxii. ISBN 0-913175-02-1.
- ↑ Capitalist Patriarchy and the Case for Socialist Feminism, ed. Zillah R. Eisenstein (New York: Monthly Review Press, 1979)
- ↑ Smith, Barbara, red. (1983). Home Girls: A Black Feminist Anthology. New York, NY: Kitchen Table: Women of Color Press. pp. 275. ISBN 0-913175-02-1.
- ↑ „"The Combahee River Collective Statement". Archived from the original on 24 February 2017. Nuoroda tikrinta 4 April 2016“ (anglų).
{{cite web}}: Trūksta arba tuščias parametras|url=(pagalba)CS1 priežiūra: url-status (link) - ↑ Heyes, Cressida (2016-01-01). „Identity Politics [Tapatybės politika]“ (anglų k.). The Stanford Encyclopedia of Philosophy. Metaphysics Research Lab. Stanfordo universitetas. Originalas archyvuotas 2017-03-27. Nuoroda tikrinta 2017-05-03.
- ↑ Crenshaw, Kimberlé (1991-01-01). „Mapping the Margins: Intersectionality, Identity Politics, and Violence against Women of Color [Marginalizuotųjų pažymėjimas: tapatybės politikos ir smurto prieš spalvotąsias moteris sankirta]“ (anglų k.). Stanford Law Review. 43 (6): 1241–99.
- ↑ Noury, Abdul; Roland, Gerard (2020). [https://web.archive.org/web/20221009120926/https://www.annualreviews.org/doi/10.1146/annurev-polisci-050718-033542 Archyvuota kopija 2022-10-09 iš Wayback Machine projekto. „Identity Politics and Populism in Europe [Tapatybės politika ir populizmas Europoje]“] (anglų k.). Annual Review of Political Science. 23: 421–439.
- ↑ M.A. Chaudhary & Gautam Chaudhary, Global Encyclopaedia of Political Geography, New Delhi, 2009, ISBN, p. 112
- ↑ Brendan, O'Neill (2015-02-19). „Identity politics has created an army of vicious, narcissistic cowards“ (anglų k.). The Spectator. Originalas archyvuotas 2015-06-30. Nuoroda tikrinta 2015-06-28.
- ↑ Thinker, Serious (ed.). Jordan Peterson. „The fatal flaw in leftist American politics [Pagrindinis amerikiečių leftistų politikos trūkumas]“ (anglų k.). Big Think. YouTube.