Idealioji kalba

Idealioji kalba – analitinėje filosofijoje vadinama hipotetinė kalba, kuri būtų tiksli, aiškios struktūros, be jokių dviprasmybių, remtųsi simbolinės logikos principais; priešingybė įprastinei kalbai, kurioje daug neapibrėžtumo, prieštaravimo.

1922 m. savo veikale Tractatus Logico-Philosophicus Liudvikas Vitgenšteinas kalbą nusakė kaip „tikrovės vaizdinio“ nešėją. Tiesa, pasak filosofo, yra loginiai teiginiai, kurie atitinka tikrovę. Užtat, idealioji kalba esti būtina nustatant kriterijus, kas yra prasminga, o kas beprasmiška, taip pat kitiems teiginiams apie pasaulį.