Hulos slėnis

Koordinatės: 33°6′12″ š. pl. 35°36′33″ r. ilg. / 33.10333°š. pl. 35.60917°r. ilg. / 33.10333; 35.60917
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kviečių laukas Hulos slėnyje. Fone matomas Hermono kalnas
Hulos slėnio dirbamoji žemė

Hulos slėnis (hebr. ‏עמק החולה‏‎, Emek Ha-Hula) – žemės ūkio regionas Izraelyje, kuriame gausu gėlo vandens. Slėnis yra sustojimo vieta paukščiams, migruojantiems palei Didįjį Lūžių slėnį tarp Afrikos, Europos ir Azijos. Apskaičiuota, jog maždaug 500 milijonų migruojančių paukščių kasmet praskrenda Hulos slėnį.[1]

Prieš tai šioje vietoje buvo Hulos ežeras. Hulos ežere ir jį supančiose pelkėse veisėsi maliariją pernešantys uodai. Dėl tos priežasties XX a. šeštame dešimtmetyje ežeras buvo nusausintas. Nedidelė slėnio dalis vėliau vėl buvo užtvindyta, bandant atgaivinti beveik išnykusią ekosistemą.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hulos ežeras istoriškai turėjo ne vieną pavadinimą. XIV a. prieš mūsų erą egiptiečiai ežerą vadino Samchuna,[2] o Tanache jis minimas Merom vardu. Pirmajame mūsų eros amžiuje romėnų žydų istorikas Juozapas Flavijus pavadino jį Semechonitis (gr. Σημεχωνίτις), o XVII a. anglų mokslininkas Džonas Laitfutas savo rašto darbuose jį minėjo kaip Samochonitis.[3] Tuo tarpu Talmude jis vadinamas Yam Sumchi – Sumchi jūra. Šiuo metu ežeras arabų kalboje yra vadinamas Buheirat el Huleh, o hebrajų kalboje – Agam ha-Hula. Terminas kilo iš aramėjų kalbos žodžio Hulata arba Ulata. Mokslinėje literatūroje ežeras kartais būdavo vadinamas „Meromo vandenimis“, nors šis terminas konkrečiai reiškia šaltinius, tekančius vakarinėje slėnio pusėje.

Geografija ir klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hulos slėnyje besiganantys azijiniai buivolai

Hulos slėnis yra šiaurinėje Didžiojo Lūžių slėnio dalyje, maždaug 70 m aukštyje virš jūros lygio ir užima 177 km² plotą. Slėnį supa statūs šlaitai. Rytų pusėje yra Golano aukštumos, o į vakarus Aukštutinės Galilėjos Naftalio kalnai, kurių viršūnės siekia nuo 400 iki 900 m virš jūros lygio. Pietinėje slėnio pusėje yra neaukštos, maždaug 200 m virš jūros lygio, bazaltinės kalvos, kurios skiria slėnį nuo Tiberiados ežero. Hulos slėniu teka Jordanas.

Hulos slėnyje vyrauja Viduržemio jūros klimatas, kuriam būdingos karštos, sausos vasaros ir vėsios, lietingos žiemos. Vis dėlto, dėl aplinkinių kalnų įtakos slėnyje juntami didesni sezoniniai ir dieniniai temperatūros svyravimai nei šalia esančiuose pakrantės regionuose. Metinis kritulių kiekis skirtingose slėnio dalyse labai skiriasi. Pietinėje dalyje iškrenta maždaug 400 mm per metus, tuo tarpu šiaurinėje – iki 800 mm. Hermono kalnų grandinėje, esančioje vos keli kilometrai į šiaurę nuo Hulos slėnio, kasmet iškrenta daugiau nei 1 500 mm kritulių, daugiausiai sniego pavidalu. Tirpstantis sniegas maitina požeminius šaltinius, įskaitant Jordano upės šaltinius, kurie vėliau teka per slėnį.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moteris, audžianti papiruso kilimėlį, 1936 m.

Prieš nusausinant ežerą XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje, jis buvo 5,3 km ilgio ir 4,4 km pločio. Jo plotas buvo maždaug 12-14 km². Hulos ežeras buvo maždaug 1,5 m gylio vasarą ir 3 m gylio žiemą. Į pelkes panašų ežerą maitino daugybė nuolatinių šaltinių.[4] Žmonės ežero apylinkėse ėmė kurtis dar priešistorės laikais. Pietinėje slėnio pusėje buvo rasti paleolitiniai archeologiniai radiniai. Pirmoji nuolatinė gyvenvietė manoma įsikūrė prieš 9 000-10 000 metų.

Hulos slėnis buvo pagrindinė prekybinių kelių, kurie jungė Damaską su rytiniais Viduržemio jūros regionais bei Egiptu, sandūra. Bronzos amžiuje netoli šių prekybinių kelių buvo įkurti Hazoro ir Laišo miestai. Tam tikru metu teritoriją ėmė kontroliuoti izraelitai. Kiek vėliau ją užėmė Asirijos imperijos armija, kuriai vadovavo Tiglatas-Pileseris III (karaliavęs 745-727 pr. m. e.), o jos tuometiniai gyventojai išvyti. Biblijoje Meromo vandenys, slėnyje esantis ežeras, yra paminėti kaip Jozuės pergalės prieš kanaaniečius vieta.[5]

Žmonės Hulos slėnyje gyveno ir helenizmo, romėniškuoju, bizantiškuoju bei ankstyvuoju arabų periodais (nuo IV iki VIII a. prieš mūsų erą). Seleukidų imperijos metu ežero pakrantėje įsikūrė Seleukela helenistinė kolonija.

Jau helenizmo laikotarpiu tradiciniai slėnio pasėliai buvo ryžiai. Kiek vėliau, po arabų užkariavimo 636 m., slėnyje pradėtos auginti ir medvilnė bei cukranendrės. Dar vėliau čia pradėti auginti sorgai ir kukurūzai, kurie buvo atvežti atradus Amerikos žemyną.[6] VIII a. slėnyje pradėti auginti azijiniai buivolai, kurie aprūpino gyvenvietes pienu ir tarnavo kaip nešuliniai gyvuliai.[7]

XIX a. slėnyje, kuriame tuo metu buvo daugiausiai pelkėta žemė ir negilus ežeras, apsigyveno beduinų bendruomenės,[8] kurios audė audinius iš čia augančio papiruso. Vėliau dailūs kilimėliai buvo naudojami iškloti namų vidui, o ilgesni ir šiurkštesni buvo naudojami namelių statybai.[9] Europiečiai apie ežerą sužinojo, kai Viktorijos laikų nuotykių ieškotojas Džonas Makgregoras beduinų, gyvenančių Hulos slėnio pelkėse, buvo paimtas į nelaisvę. Jis buvo pirmasis žmogus, sudaręs ežero ir jį supančių pelkių žemėlapius.[6] 1882 m. keliautojas Viljamas Tompsonas rašė, jog šis regionas yra „tarp geriausių medžioklės plotų Sirijoje“, kuriame gyvena „panteros, leopardai, lokiai, šernai, vilkai, lapės, šakalai, hienos, gazelės ir ūdros.“[10] Antrojo pasaulinio karo metu britų armijos karininkai rašė apie slėnyje medžiojamus paukščius.[6]

Pirmoji šiuolaikinė žydų gyvenvietė Hulos slėnyje, vakariniame ežero krante buvo įkurta 1883 m., pirmosios žydų alijos metu. 1948 m. Hulos slėnyje buvo 35 kaimai, iš kurių 12 buvo žydų, o 23 – arabų.[11]

1908 m. Osmanų valdžia vienai prancūzų firmai suteikė leidimą nusausinti slėnio pelkes. Įmonė leidimą pardavė Libano verslininkams. 1933 m., Palestinos mandato metu, britų valdžia suteikė šį leidimą sionistinei „Izraelio žemės plėtros bendrovei“, kuri parengė slėnio nusausinimo ir drėkinimo planus. Planų dėka slėnyje prasidėjo mokslinės ekspedicijos.[12]

Pelkių nusausinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaizdas į Hulos draustinį nuo Keren Naftali apžvalgos aikštelės

Nusausinimo darbai, kuriuos vykdė Žydų nacionalinis fondas, buvo pradėti 1951 m. ir buvo baigti iki 1958 m. Nusausinimas vyko dviem etapais: iš pradžių gilinant ir plečiant Jordano upę, o vėliau iškasant du periferinius kanalus, nukreipiant Jordaną į slėnio šiaurę. Ežero išsausinimas lėmė, kad išnyko unikali endeminė ežero fauna, įskaitant karpines žuvis Acanthobrama hulensis[13] ir ešeržuves Tristramella intermedia.[14]

Nors tuo metu buvo manoma, kad pelkės nusausinimas yra Izraelio nacionalinis pasiekimas, atsiradus įvairiems ekologiniams judėjimams tapo akivaizdu, kad pelkės pavertimas dirbama žeme turėjo įtakos ekosistemai, apie kurią trūko žinių XX a. pirmoje pusėje. Tuo metu didžiausią susirūpinimą kėlė maliariją sukeliančių uodų mažinimas ir ekonominio našumo didinimas. 1963 m. nedidelė (3,5 km²) teritorija slėnio pietvakariuose buvo paskirta atkurti pelkei, kurioje augo papirusas. Teritorija taip pat buvo paskelbta pirmuoju šalies draustiniu. Nerimaujant dėl Hulos nusausinimo, buvo įkurta „Izraelio gamtos apsaugos draugija“.[15]

Hulos draustinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Besimaitinančios migruojančios pilkosios gervės Agamon Hulos draustinyje

Daugybės mokslininkų ir gamtos mylėtojų dėka buvo išsaugota nedidelė Hulos šlapynės dalis. 1964 m. buvo atidarytas Hulos draustinis.[16] Hulos draustinis yra įtrauktas į Ramsaro konvencijos šlapynių sąrašą kaip tarptautinės svarbos pelkė.[17]

Hulos ežero parkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Migruojančių paukščių pulkai

Hulos ežero parkas, hebrajiškai žinomas kaip Agmon HaHula (hebr. ‏אגמון החולה‏‎), yra pietinėje Hulos slėnio dalyje, į šiaurę nuo draustinio. Parkas buvo įsteigtas kaip Žydų nacionalinio fondo reabilitacijos projekto dalis.[18] XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje dėl stiprių liūčių dalis slėnio buvo užtvindyta. Buvo nuspręsta palikti užtvindytą teritoriją nepaliestą. Naujoji vieta tapo antraisiais namais tūkstančiams paukščių, migruojančių rudenį ir pavasarį.[19] Tai taip pat yra migruojančių paukščių, skrendančių iš Europos į Afriką ir atgal, pagrindinė sustojimo vieta, kuri šiuo metu yra populiari tarp paukščių stebėtojų. 2011 m. Izraelio ornitologai patvirtino, kad Hulos ežeras yra dešimčių tūkstančių gervių, kiekvieną žiemą migruojančių iš Suomijos į Etiopiją, sustojimo vieta.[20] Apylinkių ūkininkai paukščiams paruošia maisto, kad jie nelestų pasėlių, pasėtų prie ežero.[21] Ežeras užima vieno kvadratinio kilometro plotą. Jame gausu salų, kuriose paukščiai suka lizdus.

Spalvotosios Hulos varlės sugrįžimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grėsmingai nykstančios spalvotosios Hulos varlės patelė

2011 m. spalio mėnesį parko patruliai pastebėjo spalvotąją Hulos varlę, kurią Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija (IUCN) dėl pelkės nusausinimo nuo 1996 m. laikė išnykusia. Varlės atsiradimą patvirtino Izraelio gamtos ir parkų administracija. Vėliau buvo pastebėta dar mažiausiai dešimt egzempliorių – visi toje pačioje srityje. IUCN rūšį perkvalifikavo kaip grėsmingai nykstančią rūšį.[22]

Archeologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2009 m. archeologiniai radiniai parodė, kad regione gyvenę hominidai maitinosi Hulos ežero žuvimis. Gesher Benot Ya‘agov archeologinėje vietoje rastos žuvų liekanos parodė, kad hominidai maitinosi įvairiomis žuvimis, pavyzdžiui, šamais, tilapijomis ir karpiais. Kai kurie karpiai buvo daugiau nei metro ilgio.[23] Vietovėje taip pat buvo rasti įrankiai užsikurti laužui ir atidaryti riešutams.[24]

Slėnio vaizdavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2007 m. gruodžio mėnesį Izraelis išleido trijų pašto ženklų rinkinį, kuriuose buvo vaizduojamas Hulos draustinis.[25]

Hulos slėnis

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Sales, Ben (2016-02-26). „Why Israel is a pilgrimage site for birds — and bird-watchers“. The Times of Israel. Nuoroda tikrinta 2020-06-07.
  2. ↑ Smith, G. A. (1973). The historical geography of the Holy Land. London: Collins. p. 512.
  3. ↑ John Lightfoot, From the Talmud and Hebraica, Vol. 1, p. 139
  4. ↑ William McClure Thomson, The land and the Book; or, Biblical illustrations drawn from the manners and customs, scenes and scenery of the Holy Land, Volume 1, New York 1859, 320 psl.
  5. ↑ Jozuės knyga 11:5-7
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 History of the Hula Valley Archyvuota kopija 2012-04-25 iš Wayback Machine projekto.
  7. ↑ Karmon, Y. (1960). „The drainage of the Hula swamps“. Geographical Review. 50: 169–193. Nuoroda tikrinta 2020-06-08.
  8. ↑ William McClure Thomson (1872) The Land and the Book; or Biblical Illistrations drawn from the manners and customs, the scenes and scenery of The Holy Land. T. Nelson & son. 253 psl.
  9. ↑ Larsson, Theodore (1936 m. spalio mėn.). „A Visit to the Mat Makers of Huleh“. Palestine Exploration Fund Quarterly Statement: 225–229.
  10. ↑ Thompson, William M. (1882). The Land and the Book. Vol. 2 Central Palestine and Phoenicia. New York: Harper & Brothers.
  11. ↑ Tucker, Spencer (2008). The Encyclopaedia of the Arab-Israeli conflict: A Political, Social, and Military History. One, A–H. ABC-CLIO. p. 458. ISBN 978-1851098415.
  12. ↑ Draining the Hula Archyvuota kopija 2011-11-22 iš Wayback Machine projekto.
  13. ↑ Crevelli, A.J. (2006). „Acanthobrama hulensis“. Nuoroda tikrinta 2020-06-09.
  14. ↑ Goren, M. (2006). „Tristramella intermedia“. Nuoroda tikrinta 2020-06-09.
  15. ↑ Tal, Alon (2002). Pollution in a Promised Land: An Environmental History of Israel. Berkeley, CA: University of California Press. p. 115. ISBN 978-0-520-23428-4.
  16. ↑ Official webpage of the Hula Nature Reserve at the Israel National Parks Authority website „Archived copy“. Suarchyvuotas originalas 2016-06-17. Nuoroda tikrinta 2020-06-09.{{cite web}}: CS1 priežiūra: archived copy as title (link)
  17. ↑ „The List of Wetlands of International Importance“ (PDF). Ramsar. 2020-06-04. Nuoroda tikrinta 2020-06-09.
  18. ↑ „Hula Lake Park“. Keren Kayemeth LeIsrael. Jewish National Fund. Nuoroda tikrinta 2020-06-09.
  19. ↑ „The Hula Valley – Bird Watching Site“. Haaretz. 2008-03-25.
  20. ↑ Rinat, Zafrir (2011-03-13). „Israeli Ornithologists Confirm Flight Pathof Migrating Cranes“. Haaretz. Nuoroda tikrinta 2020-06-09.
  21. ↑ Shpigel, Noa (2020-02-20). „With Their Food Taken Away, Cranes Invade Farms in Israel’s North“. Haaretz. Nuoroda tikrinta 2020-06-09.
  22. ↑ „Latonia nigriventer“. IUCN Red List. 2012. Nuoroda tikrinta 2020-06-09.
  23. ↑ Alperson-Afil, Nira; Sharon, Gonen; Kislev, Mordechai; Melamed, Yoel; Zohar, Irit; Ashkenazi, Shosh; Rabinovich, Rivka; Biton, Rebecca; Werker, Ella; Hartman, Gideon; Feibel, Craig; Goren-Inbar, Naama (18 December 2009). „Spatial Organization of Hominin Activities at Gesher Benot Ya'aqov, Israel“. Science. 326 (5960): 1677–1680. doi:10.1126/science.1180695. PMID 20019284.
  24. ↑ Goren-Inbar, Naama; Alperson, Nira; Kislev, Mordechai E.; Simchoni, Orit; Melamed, Yoel; Ben-Nun, Adi; Werker, Ella (30 April 2004). „Evidence of Hominin Control of Fire at Gesher Benot Ya'aqov, Israel“. Science. 304 (5671): 725–727. doi:10.1126/science.1095443. PMID 15118160.
  25. ↑ „Hula Reserve series“ (hebrajų). israelphilately.org.il. Suarchyvuotas originalas 2011-07-23.

33°6′12″ š. pl. 35°36′33″ r. ilg. / 33.10333°š. pl. 35.60917°r. ilg. / 33.10333; 35.60917

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Hulos_slėnis&oldid=7207917"